Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

1 Alif-Lām-Mīm-Ṣād [1]

[1] Žr.: 2:1 išnašą.

2 Tai Raštas, apreikštas tau, ˹Pranaše Muhamedai˺ – tegu nebūna tavo širdyje nerimo dėl to – kad perspėtum juo ˹atmetusius tikėjimą˺ ir kad primintum tikintiesiems:

3 „Sekite tuo, kas buvo apreikšta jūsų Viešpaties, ir neimkite sau globėjų, išskyrus Jį. Kaip retai jūs susimąstote!“

4 Kiek bendruomenių Mes sunaikinome, kai atėjo pas juos Mūsų bausmė nakties metu ar jiems miegant vidurdienį.

5 Jų vienintelis šauksmas, užklupus Mūsų bausmei, buvo: „Iš tiesų, mes buvome piktadariai!“

6 Mes užduosime klausimus tiems, pas kuriuos atėjo pasiuntiniai, ir užduosime klausimus patiems pasiuntiniams.

7 Tada pateiksime jiems pilną ataskaitą užtikrintomis žiniomis – nes buvome dėmesingi.

8 Svarstymas tądien bus teisingas. Kurių svarstyklės bus sunkios ˹nuo gerų darbų˺ – tie bus sėkmingi.

9 Bet kurių svarstyklės bus lengvos – tie bus pasmerkę save piktadarišku Mūsų ženklų neigimu.

10 Mes įgalinome jus žemėje ir suteikėme jums šaltinius pragyvenimui. Mažai esate dėkingi!

11 Išties Mes sukūrėme jus ir suteikėme jums ˹žmogaus˺ formą ir tarėme angelams: „Pulkite kniūbsčia prieš Adomą“, tad jie sukniubo, išskyrus Iblysą[1] – jis nebuvo tarp puolančių kniūbsčia.

[1] Žr.: 2:34 išnašą.

12 Alachas tarė: „Kas neleido tau sukniubti, kai tai įsakiau?“ Jis atsakė: „Aš esu geresnis už jį. Tu sukūrei mane iš ugnies, o jį – iš molio.“

13 Alachas tarė: „Leiskis žemyn iš čia! Tai nėra vieta, kurioje gali būti pasipūtėlis. Eik lauk! Tu esi vienas iš pažemintųjų.“

14 Bet Iblysas tarė: „Atidėk ˹mano pabaigą˺ iki Prikėlimo Dienos.“

15 Alachas tarė: „Tau bus atidėta.“

16 Tada Iblysas tarė: „Kadangi leidai man nuklysti, aš lauksiu jų [t.y. žmonijos] pasaloje ant Tavo kelio tiesaus.

17 Aš užklupsiu juos iš priekio, nugaros, dešinės ir kairės, ir Tu atrasi daugumą jų nedėkingais.“

18 Alachas tarė: „Eik lauk iš Rojaus sodų, tu esi pažemintas ir atstumtas! Aš užpildysiu Pragarą tavimi ir tavo pasekėjais.

19 Adomai! Gyvenk su savo žmona Rojaus soduose ir valgykite, ką tik panorėsite, bet nesiartinkite prie šio medžio, kitaip tapsite piktadariais.“

20 Bet Šėtonas pašnibždėjo ˹viliodamas˺ juos, kad atskleistų tai, kas buvo paslėpta iš jų nuogumo. Jis tarė: „Jūsų Viešpats uždraudė šį medį tik tam, kad neleistų jums tapti angelais ar nemirtingais.“

21 Jis prisiekė jiems: „Iš tiesų, esu jums patarėjas nuolankus.“

22 Tad jis paklaidino juos apgavyste. Kai jie paragavo medžio vaisiaus, nuogumas tapo matomu jiems, tad jie pradėjo dengtis Rojaus sodų lapais. Tada jų Viešpats pašaukė juos: „Argi neuždraudžiau jums šio medžio ir neminėjau, jog Šėtonas yra jums aiškus priešas?“

23 Jie atsakė: „Mūsų Viešpatie! Mes nuskriaudėme patys save. Jeigu mums neatleisi ir nepasigailėsi – būsime pralaimėjusieji.“

24 Alachas tarė: „Leiskitės žemyn, būdami priešais vieni kitiems.[1] Jūs rasite žemėje apgyvendinimą ir aprūpinimą nustatytam laikui.“

[1] T.y. Šėtonui būnant priešu žmonijai.

25 Jis pridėjo: „Joje gyvensite ir joje mirsite, ir iš jos būsite prikelti.“

26 Adomo palikuonys! Mes suteikėme jums rūbus nuogų vietų aprengimui ir puošmena jums. Bet geriausias rūbas yra dievobaimingumas. Tai yra Alacho ženklas jums, galbūt susiprasite!

27 Adomo palikuonys! Neleiskite Šėtonui jus suvilioti, kaip jis padarė su jūsų tėvais išviliodamas juos iš Rojaus sodų ir nutraukdamas jų drabužius, taip atidengęs jų nuogumą. Iš tiesų, jis ir jo gentainiai mato jus iš ten, kur jūs negalite matyti. Mes padarėme šėtonus bendrininkais netikinčiųjų.

28 Kai atlieka gėdingą veiksmą,[1] jie sako: „Mes radome mūsų protėvius taip darančius ir Alachas įsakė mums tai daryti.“ Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Ne! Alachas neįsako to, kas gėdinga. Kaip galite priskirti Alachui tai, ko nežinote?“

[1] Ši eilutė buvo apreikšta dėl Mekos stabmeldžių ritualo nuogiems eiti aplink Kabą.

[1] T.y. žmonėms, kurių geri ir blogi darbai yra lygūs. Jie nebus įmesti į Pragarą, bet taip pat negalės žengti Rojun, tačiau Dievas suteiks jiems malonę ir įleis į Rojų.

29 Sakyk: „Mano Viešpats įsakė teisingumą ir atsidavimą ˹Jam vienam˺ maldose, šaukiantis Jo nuoširdžiai. Kaip Jis sukūrė jus pirmą kartą, taip būsite ir prikelti.“

30 Kai kuriuos Jis atvedė ˹į tiesų kelią˺, bet kiti nusipelnė paklydimo. Iš tiesų, jie pasirinko šėtonus globėjais vietoje Alacho, galvodami, jog yra teisingai vedami.

31 Adomo palikuonys! Būkite tinkamai apsirengę garbinimo vietose. Valgykite ir gerkite, bet nešvaistykite. Iš tiesų, Alachas nemėgsta švaistūnų.

32 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Kas uždraudė rūbus ir leistinas gėrybes, kurias Alachas suteikė Savo tarnams?“ Sakyk: „Tai yra leistina priėmusiems tikėjimą šiame gyvenime, bet bus skirta jiems vieniems Prikėlimo Dieną.“ Taip Mes padarome Mūsų apreiškimus aiškiais žinantiems žmonėms.

33 Sakyk: „Mano Viešpats uždraudė ištvirkimą, matomą ir paslėptą, nedorą, priespaudą be teisės, ir kad jūs, neturėdami tam leidimo, garbintumėte stabus vietoj Alacho, bei sakymą apie Alachą to, ko nežinote.“

34 Kiekvienai bendruomenei yra paskirtas laikas. Kai jų laikas ateis, jie negalės jo atidėti nė akimirkai ir negalės jo paspartinti.

35 Adomo palikuonys! Kai pasiuntiniai iš jūsų tarpo ateina pas jus, skaitydami Mano apreiškimus – bijantiems Alacho ir pasitaisantiems – nebus jiems baimės ir jie neliūdės.

36 Bet neigiantiems Mūsų apreiškimus ir pasipūtusiems prieš juos – jie bus Ugnies gyventojai. Jie bus ten amžinai.

37 Kas daro didesnę piktadarystę už meluojančius apie Alachą ar neigiančius Jo apreiškimus? Jie gaus tai, kas buvo jiems nulemta ˹iš aprūpinimo šioje žemėje˺, iki Mūsų pasiųsti angelai ateis paimti jų sielas, klausdami: „Kur yra tie, kurių šaukiatės vietoj Alacho?“ Jie sakys: „Jie apleido mus“ ir liudys prieš save, jog buvo atmetę tikėjimą.

38 Alachas tars: „Ženkite Ugnin, kartu su tautomis džinų ir žmonių, gyvenusių anksčiau jūsų.“ Kai viena tauta žengs Pragaran, ji keiks savo seserį tautą, ˹žengusią prieš ją˺, iki visi bus surinkti Ugnyje. Paskutinė iš jų tars apie pirmąją: „Mūsų Viešpatie, tai jie mus paklaidino, tad padvigubink jų bausmę Ugnyje!“ Jis atsakys: „Visiems skirta dviguba bausmė, bet jūs to nežinote.“

39 Tada pirmieji jų tars paskutiniams: „Jūs nebuvote geresni už mus, tad ragaukite savo užtarnautą bausmę!“

40 Iš tiesų, nebus atidaryti vartai į Dangų ir nežengs Rojun neigiantys Mūsų apreiškimus ir pasipūtę prieš juos, kol kupranugaris nepralys pro adatos skylutę. Taip Mes atlyginame nusikaltėliams.

41 Pragaras bus jų lova, o liepsnos – jų užklotas. Taip Mes atlyginame piktadariams.

42 Bet priėmusiems tikėjimą ir dariusiems gera – Mes neprašome iš sielos daugiau, negu ji gali pakelti – jie bus Rojaus sodų gyventojai. Jie bus ten amžinai!

43 Mes pašalinsime iš jų širdžių pagiežos jausmą. Upės tekės po jų kojomis ir jie sakys: „Šlovė ir dėkingumas Alachui, atvedusiam mus čionai! Mes nebūtume atvesti, jeigu Alachas nebūtų atvedęs. Mūsų Viešpaties pasiuntiniai buvo siųsti tiesoje.“ Jiems bus pranešta: „Tai yra Rojaus sodai, skirti jums už jūsų darbus.“

44 Rojaus gyventojai sušuks Pragaro gyventojams: „Mes atradome mūsų Viešpaties pažadą esant tiesa, o jūs, ar atradote jūsų Viešpaties pažadą esant tiesa?“ Jie atsakys: „Taip!“ Tada pranešėjas paskelbs jiems: „Alacho prakeiksmas skirtas piktadariams,

45 kurie nukreipia žmones nuo Alacho kelio, stengdamiesi jį parodyti esant kreivu, ir neigia Ateinantį gyvenimą.“

46 Tarp Rojaus ir Pragaro bus užtvara ir grupė žmonių bus ant jos aukštumų,[1] jie atpažins abiejų gyventojus pagal jų išvaizdą. Jie šauksis Rojaus gyventojų: „Taika jums!“ Jie nebus žengę į Rojų, bet to trokš.

47 Kai jų akys pasisuks link Ugnies gyventojų, jie mels: „Mūsų Viešpatie, nesujunk mūsų su piktadariais.“

48 Esantys aukštumose sušuks tiems, kuriuos jie atpažins pagal jų išvaizdą: „Jūsų didis skaičius ir pasipūtimas ˹šiandien˺ neturi naudos!

49 Ar šie ˹kuklūs tikintieji˺ yra tie, dėl kurių jūs prisiekėte, jog Alachas nesuteiks jiems malonės?“ ˹Galiausiai Alachas tars˺: „Ženkite Rojun! Nebus jums baimės ir liūdesio jame.“

50 Ugnies gyventojai šauksis Rojaus gyventojų: „Padėkite mums vandeniu ar kuo nors, ką jums suteikė Alachas.“ Jie atsakys: „Alachas uždraudė visa tai netikintiesiems,

51 kurie laikė šį tikėjimą pramoga ir žaidimu, ir buvo paklaidinti žemiškojo gyvenimo.“ ˹Alachas tars˺: „Šiandien Mes juos ignoruosime, kaip jie ignoravimo šią Dieną, ir dėl Mūsų apreiškimų atmetimo.“

52 Išties Mes atsiuntėme žmonėms Raštą, kurį paaiškinome su žiniomis išsamiai – kaip vedimą ir malonę žmonėms, priimantiems tikėjimą.

53 Ar jie laukia tiktai to, ˹kas prižadėta Korane˺ išpildymo? Dieną, kai tai bus išpildyta, jį ignoravusieji sakys: „Mūsų Viešpaties pasiuntinys kalbėjo tiesą. Ar yra kas nors, kas gali mus užtarti? Galbūt mes galime būti pasiųsti atgal, kad darytume ˹gerus darbus˺, kurių nedarėme anksčiau?“ Jie sunaikino save ir jų pramanyti dievai juos nuvils.

54 Iš tiesų, jūsų Viešpats yra Alachas, Kuris sukūrė dangus ir žemę per šešetą Dienų[1] ir įsitvirtino Soste. Jis užkloja dieną naktimi, ją sekančia paskubomis. Jis sukūrė saulę, mėnulį ir žvaigždes – pavaldžius Jo įsakymui. Be jokios abejonės, kūrinija ir valdžia priklauso Jam. Palaimintas yra Alachas, Viešpats pasaulių!

[1] Žodis „diena“ Korane ne visada reiškia 24 valandų periodą. Pagal 22:47, dangiškoji Diena trunka tūkstantį metų, o Teismo Diena truks 50 tūkstančių metų (žr.: 70:4). Todėl „Diena“ reiškia tam tikrą laiko tarpą, ir tik Dievas žino, kiek iš tiesų truko šešios kūrimo Dienos.

55 Šaukitės savo Viešpaties, nuolankiai ir slapčia. Iš tiesų, Jis nemėgsta nusižengiančiųjų.

56 Neskleiskite žemėje nedorybių, kai ji buvo sutvarkyta. Iš tiesų, Alacho malonė yra arti darančiųjų gera.

57 Jis atsiunčia vėją, nešantį gerą žinią apie Jo malonę. Kai vėjas surenka sunkius debesis, Mes nusiunčiame juos į mirusią žemę ir pasiunčiame joje lietų, išauginantį joje įvairius vaisius. Panašiai Mes prikelsime mirusius. Argi nesusimastysite?

58 Derlinga žemė išaugina gausią augmeniją, jos Viešpaties valia, bet prasta žemė išaugina tik vargingą derlių. Taip Mes paaiškiname Mūsų ženklus dėkingiems žmonėms.

59 Iš tiesų, Mes siuntėme Nojų jo tautai. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą – jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Iš tiesų, aš bijau, kad ištiks jus bausmė didingą Dieną.“

60 Bet jo tautos vadai atsakė: „Iš tiesų, mes matome, jog esi aiškiai paklydęs.“

61 Jis tarė: „Mano tauta! Aš nesu paklydęs, bet esu pasiuntinys Viešpaties pasaulių,

62 perduodantis jums savo Viešpaties žinias ir duodantis jums nuoširdų patarimą. Aš žinau iš Alacho tai, ko jūs nežinote.

63 Ar stebitės, kad pas jus atėjo priminimas iš jūsų Viešpaties per žmogų iš jūsų pačių tarpo –perspėjimui, kad taptumėte dievobaimingi ir galbūt jums būtų suteikta malonė?“

64 Bet jie atmetė jį, tad Mes išgelbėjome Nojų ir esančius su juo laive, ir paskandinome atmetusius Mūsų ženklus. Iš tiesų, jie buvo žmonės akli.

65 Ãdiečiams Mes siuntėme jų brolį Hūdą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą – jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Argi nebijosite Alacho?“

66 Netikintieji vadai iš jo žmonių atsakė: „Iš tiesų, mes matome tave esant kvailiu ir manome, jog esi melagis.“

67 Hūdas tarė: „Mano tauta! Aš nesu kvailys, bet pasiuntinys Viešpaties pasaulių,

68 perduodantis jums savo Viešpaties žinias. Aš esu jums nuoširdus patarėjas.

69 Ar stebitės, kad pas jus atėjo priminimas iš jūsų Viešpaties per vieną iš jūsų, kad Jis galėtų jus perspėti? Atminkite, jog Jis padarė jus vietininkais po Nojaus tautos ir sustiprino jūsų stuomenį.[1] Atminkite Alacho malones, kad būtumėte sėkmingi.“

[1] T.y.: padarė juos fiziškai stipriais.

70 Jie atsakė: „Ar atėjai pas mus, kad garbintume Alachą ir apleistume tai, ką garbino mūsų protėviai? Tada atnešk tai, kuo mums grasini, jeigu esi teisus!“

71 Jis tarė: „Išties bausmė ir pyktis jūsų Viešpačio jau užklupo jus. Ar ginčijatės su manimi dėl dievų, kuriuos išsigalvojote jūs ir jūsų protėviai, dėl ko Alachas nedavė jokio leidimo? Laukite tada! Aš irgi esu su jumis laukiantis.“

72 Tad Mes išgelbėjome Hūdą ir esančius su juo per Savo malonę ir sunaikinome neigiančius Mūsų ženklus. Jie nebuvo priėmę tikėjimo.

73 O samūdiečiams Mes siuntėme jų brolį Sãlichą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą – jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Aiškus įrodymas atėjo pas jus, iš jūsų Viešpaties – Alacho kupranugarė – ženklu jums. Tad palikite ją ganytis laisvai Alacho žemėje ir nekenkite jai, kitaip būsite užklupti skausmingos bausmės.

74 Atminkite, kaip Jis padarė jus vietininkais po ãdiečių ir įtvirtino jus žemėje, kad statytumėte sau pilis jos lygumose ir iškaltumėte sau namus jos kalnuose. Atminkite Alacho malones ir neskleiskite žemėje nedorybių.“

75 Pasipūtę vadai tarp jo žmonių paklausė silpnųjų, priėmusių tikėjimą: „Ar iš tiesų manote, jog Sãlichas yra pasiųstas jo Viešpaties?“ Jie atsakė: „Iš tiesų, mes tikime per jį atsiųsta žinia.“

76 Pasipūtėliai tarė: „Mes atmetame tai, kuo tikite.“

77 Tada jie nužudė kupranugarę, nepaisydami jų Viešpaties įsakymo, ir tarė Sãlichui: „Atnešk tai, kuo mums grasini, jeigu esi vienas iš pasiuntinių.“

78 Tad žemės drebėjimas užklupo juos ir jie krito negyvi namuose.

79 Tada Sãlichas nusigręžė nuo jų, tardamas: „Mano tauta! Aš perdaviau jums Savo Viešpaties žinią ir daviau jums nuoširdų patarimą, bet jūs nemėgstate nuoširdžių patarėjų.“

80 ˹Atminkite˺, kai Lotas tarė savo tautai: „Ar atliekate tokią nešvankybę, kurios niekas anksčiau pasaulyje nėra atlikęs?“

81 Jūs geidžiate vyrų vietoj moterų! Jūs esate peržengiantys ribas.

82 Bet jo tautos atsakas tebuvo žodžiai: „Išvarykite juos iš savo miesto! Jie yra žmonės, trokštantys tyrumo!“

83 Tad Mes išgelbėjome Lotą ir jo šeimą, išskyrus jo žmoną. Ji buvo viena iš pasmerktųjų.

84 Mes užpylėme juos ˹akmenų˺ lietumi. Žiūrėkite, koks buvo nusikaltėlių likimas!

85 O midjaniečiams Mes siuntėme Šiuaibą. Jis tarė: „Mano tauta! Garbinkite Alachą – jūs neturite kitų dievų, išskyrus Jį. Aiškus įrodymas atėjo pas jus iš jūsų Viešpaties. Matuokite ir sverkite teisingai, ˹nesukčiaudami prekyboje˺, neatimkite iš žmonių to, kas jiems priklauso ir neskleiskite žemėje nedorybių, kai ji buvo sutvarkyta. Tai geriau jums, jeigu esate tikintieji.

86 Nesėdėkite kiekviename take, grasindami ir nukreipdami nuo Alacho kelio tuos, kurie tiki į Jį, trokšdami jį parodyti kreivą. Atminkite, kai jūsų buvo tik keletas, bet Jis padidino skaičių jūsų. Žiūrėkite, koks buvo likimas nedorėlių.

87 Jeigu dalis jūsų tiki mano atnešta žinia, o kiti ja netiki, tada būkite kantrūs, kol Alachas teis tarp mūsų. Jis yra geriausias teisėjas.“

88 Pasipūtėliai vadai iš jo tautos tarė: „Šiuaibai! Mes ištremsime tave ir priėmusius tikėjimą su tavimi iš mūsų žemės, jeigu negrįšite į mūsų religiją.“ Jis atsakė: „Net jeigu mes to nekenčiame?

89 Išties mes meluotume apie Alachą, jeigu grįžtume į jūsų religiją, kai Alachas išgelbėjo mus nuo jos. Jokiu būdu mes į ją negrįšime, nebent Alachas, mūsų Viešpats, to panorės. Mūsų Viešpats apima viską Savo žiniomis. Alachu mes pasikliaujame. Mūsų Viešpatie! Teisk tarp mūsų ir mūsų tautos tiesoje. Tu esi geriausias teisėjas.“

90 Netikintieji vadai iš jo žmonių tarė: „Jeigu seksite Šiuaibu – būsite pralaimėjusieji!“

91 Tada žemės drebėjimas užklupo juos ir jie krito savo namuose negyvi,

92 lyg atmetusių Šiuaibą niekad ten nebuvo. Tad atmetę Šiuaibą buvo pralaimėjusieji.

93 Jis nusigręžė nuo jų, tardamas: „Mano tauta! Aš perdaviau jums žinią savo Viešpaties ir daviau jums nuoširdų patarimą. Kaip tada aš galiu sielvartauti dėl atmetusių tikėjimą?“

94 Mes nesiuntėme jokiai bendruomenei pranašo, ˹kuris buvo atmestas˺, išskyrus užklupdami ją bausme ir nelaime, kad jie taptų nuolankiais.

95 Tada Mes pakeitėme nelaimę į gerovę, kol jie suklestėjo ir tarė: „Sunkumai ir klestėjimas taip pat užklupo mūsų protėvius.“[1] Tad Mes užklupome juos netikėtai, jiems to nė neįtariant.

[1] Vietoj dėkingumo Dievui už suteiktą malonę, jie priskyrė tai aklam likimui ir besikeičiantiems laikams.

96 Jeigiu šių bendruomenių žmonės būtų priėmę tikėjimą ir bijoję Alacho, būtume juos užlieję palaiminimais iš dangų ir žemės. Bet jie atmetė tikėjimą, tad Mes nubaudėme juos už tai, ką jie darė.

97 Ar šios bendruomenės jautėsi esą saugios nuo Mūsų bausmės naktį, jiems bemiegant?

98 Ar jos jautėsi saugios nuo Mūsų bausmės dieną, jiems pramogaujant?

99 Ar jos jautėsi saugios dėl Alacho plano? Niekas nesijaučia saugus dėl Alacho plano, išskyrus pralaimėjusius.

100 Ar nėra aišku paveldėjusiems žemę po ˹sunaikinimo anksčiau joje gyvenusių˺ žmonių, kad jei panorėtume, galėtume juos nubausti už nuodėmes ir užantspauduoti jų širdis, kad jie negirdėtų ˹tiesos˺?

101 Mes perdavėme tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, dalį šių žmonių istorijų. Išties jų pasiuntiniai atėjo su aiškiais ženklais, bet jie nepriėmė tikėjimo, kurį jau prieš tai buvo atmetę. Taip Alachas užantspauduoja netikinčiųjų širdis.

102 Mes neradome daugumos jų ištikimais sandorai, bet radome daugumą jų esant neklusniais.

103 Po jų Mes siuntėme Mozę su Mūsų ženklais Faraonui ir jo diduomenei, bet jie atmetė jį engdami. Žiūrėkite, kokia buvo nedorėlių pabaiga!

104 Mozė tarė: „Faraone! Iš tiesų, aš esu pasiuntinys, siųstas pasaulių Viešpaties, 105įpareigotas sakyti apie Alachą tik tiesą. Išties aš atėjau pas jus su aiškiais įrodymais nuo jūsų Viešpaties, tad leiskite Izraelio tautai eiti su manimi.“

106 Faraonas tarė: „Jeigu atėjai su įrodymais, parodyk juos, jeigu sakai tiesą.“ 107Tad Mozė metė savo lazdą, ir štai, – ji tapo tikra gyvate.

108 Tada jis ištraukė ranką ˹iš savo apsiausto˺ ir ji buvo visiems matantiems šviečianti baltai.

109 Faraono diduomenė tarė: „Iš tiesų, jis yra gerai apmokytas burtininkas,

110 siekiantis išvaryti jus iš jūsų žemės.“ ˹Tad Faraonas paklausė˺: „Ką siūlote?“

111 Jie atsakė: „Tegul jis ir jo brolis laukia, kol išsiųsime pasiuntinius į visus miestus,

112 kad jie parvarytų tau kiekvieną gerai apmokytą burtininką.“

113 Burtininkai atėjo pas Faraoną, tardami: „Ar gausime atlygį, jeigu nugalėsime?“

114 Jis atsakė: „Taip, ir būsite tada tarp man artimiausiųjų.“

115 Jie tarė: „Moze! Tu mesk ˹savo lazdą˺ arba mes mesime ˹pirmieji˺.“

116 Mozė atsakė: „Jūs meskite.“ Kai jie metė, užkerėjo žmonių akis, priblokšdami juos, ir parodė didžius burtus.

117 Tada Mes įkvėpėme Mozę: „Mesk savo lazdą!“ Ir štai – ji prarijo jų iliuzijas.[1]

[1] Faraono burtininkai sugebėjo atlikti triuką ir sukelti iliuziją, jog jų lazdos tapo gyvatėmis. Tačiau Mozei metus lazdą ji virto tikra gyvate ir pradėjo ryti tai, ką metė burtininkai. Taip buvo įrodyta, kad Mozės lazda yra Dievo siųstas ženklas.

[1] Šio susitikimo metu jie turėjo prašyti Dievo atleidimo už veršio garbinimą.

[2] Šis drebėjimas juos ištiko dėl prašymo Dievui parodyti Save.

118 Taip tiesa įsigalėjo, o jų iliuzijos buvo paneigtos.

119 Tad ˹Faraonas ir jo diduomenė˺ buvo nugalėti vietoje ir pažeminti,

120 o burtininkai puolė kniūbsčia žemyn,

121 tardami: „Mes tikime Viešpačiu pasaulių,

122 Viešpačiu Mozės ir Aarono.“

123 Bet Faraonas atsakė: „Kaip drįstate juo tikėti be mano leidimo! Iš tiesų, tai yra sąmokslas, kurį surezgėte mieste, kad išvarytumėte jo žmones. Neužilgo jūs sužinosite!

124 Aš nukirsiu jūsų plaštakas ir pėdas kryžmai ir nukryžiuosiu jus visus.“

125 Jie atsakė: „Iš tiesų, pas savo Viešpatį mes sugrįšime.

126 Tu keršiji mums tik dėl to, kad patikėjome mūsų Viešpaties ženklais, kai jie buvo duoti. Mūsų Viešpatie! Užliek mus tvirtybe ir leisk mums mirti paklūstant Tau.“

127 Faraono diduomenė tarė: „Ar leisi Mozei ir jo žmonėms skleisti nedorą žemėje ir atmesti tave bei tavo dievus?“ Jis atsakė: „Mes nužudysime jų sūnus ir paliksime jų moteris. Mes juos pavergsime.“

128 Mozė tarė savo tautai: „Siekite Alacho pagalbos ir būkite kantrūs. Iš tiesų, žemė priklauso Alachui, Jis suteikia ją, kam panori iš Savo tarnų. Šviesi ateitis priklauso Jo bijantiems.“

129 Jie atsakė: „Mes visuomet buvome pavergti, anksčiau tavęs ir tau atėjus.“ Jis atsakė: „Galbūt jūsų Viešpats sunaikins jūsų priešą ir suteiks jums valdžią žemėje, kad matytų jūsų darbus.“

130 Išties Mes užklupome Faraono žmones badu ir pasėlių trūkumu, kad jie taptų dėmesingi.

131 Klestėjimo laikais jie sakė: „To mes esame nusipelnę“, bet nelaimės metu jie kaltino Mozę ir esančius kartu su juo. Ne! Viskas yra nulemta Alacho, bet dauguma jų nežino.

132 Jie tarė: „Nesvarbu, kokį ženklą atneši mums, mes vis vien tavimi netikėsime.“

133 Tad Mes atsiuntėme jiems potvynius, skėrius, utėles, varles ir kraują – esančius aiškiais ženklais. Bet jie buvo pasipūtę, nusikaltėliai.

134 Kai bausmė užklupo juos, jie tarė: „Moze! Melsk savo Viešpatį už mus, dėl Jo pažado tau. Jeigu nutrauksi mūsų bausmę, priimsime tikėjimą ir leisime Izraelio tautai eiti su tavimi.“

135 Bet kai tik nutraukėme bausmę paskirtam laikui, štai! – jie sulaužė savo žodį.

136 Tad Mes nubaudėme juos nuskandindami jūroje, už Mūsų ženklų neigimą ir nedėmesingumą.

137 Taip Mes padarėme engiamus žmones paveldėtojais rytų ir vakarų žemės, kurią užliejome palaima. Jūsų Viešpaties maloningas žodis Izraelio tautai buvo išpildytas, dėl jų kantrybės, ir Mes sunaikinome tai, ką Faraono žmonės gamino ir ką statė.

138 Mes nuvedėme Izraelio tautą anapus jūros, bet jiems sutikus tautą, garbinančią stabus, jie tarė: „Moze, padaryk mums dievą, panašų į jų.“ Jis atsakė: „Iš tiesų, jūs esate neišmanėliai!

139 Tai, kuo jie seka, yra pasmerkta sunaikinimui, o jų darbai yra beverčiai.

140 Kodėl turėčiau jums siekti kito dievo nei Alachas, kai Jis suteikė jums palankumą prieš kitas tautas?“

141 ˹Atminkite˺, kai išgelbėjome jus nuo Faraono tautos, kurie engė jus baisia kančia, žudydama jūsų sūnus ir palikdama jūsų moteris. Tai buvo didelis išbandymas iš jūsų Viešpaties.

142 Mes paskyrėme Mozei tris dešimtis naktų ir pridėjome dar dešimt, išpildydami Viešpaties terminą keturiasdešimties naktų. Mozė įsakė savo broliui Aaronui: „Perimk mano vietą mano tautoje, elkis teisingai ir nesek skleidžiančiais nedorybes.“

143 Kai Mozė atėjo į paskirtą vietą ir jo Viešpats kalbėjo su juo, jis paklausė: „Mano Viešpatie! Parodyk Save, kad galėčiau Tave matyti.“ Alachas atsakė: „Tu negali Manęs matyti! Bet žiūrėk į šį kalną. Jeigu jis išliks stovintis savo vietoje, tik tada matysi Mane.“ Kai jo Viešpats pasirodė kalnui, Jis pavertė jį dulkėmis, o Mozė parkrito apalpęs. Kai jis atsigavo, sušaukė: „Išaukštintas Tu esi! Aš atgailauju Tau ir esu pirmasis iš tikinčiųjų.“

144 Alachas tarė: „Moze! Aš pasirinkau tave virš kitų žmonių Savo žinia ir žodžiais ˹skirtais tau˺. Imk, ką tau daviau, ir būk dėkingas.“

145 Mes įrašėme jam Lentelėse visko ˹pagrindus˺, nurodymus ir paaiškinimus viskam. ˹Mes įsakėme˺: „Laikykis to tvirtai ir ragink savo tautą imti iš jos geriausią. Neužilgo Aš parodysiu jums nedorėlių namus.

146 Aš nusuksiu nuo Savo ženklų tuos, kurie yra pasipūtėliai žemėje neturėdami tam teisės. Net jeigu jie matys kiekvieną ženklą, vis vien netikės. Jeigu jie matys tiesų kelią – juo neis. Bet jeigu jie matys kreivą taką, seks paskui jį. Taip yra, nes jie neigė Mūsų ženklus ir buvo jiems nedėmesingi.

147 Darbai tų, kurie neigė Mūsų ženklus ir susitikimą Ateinančiame gyvenime, bus beverčiai. Ar jiems turėtų būt atlyginta, išskyrus už jų darbus?“

148 Mozei nesant tarp jų, jo tauta pagamino stabą iš savo ˹auksinių˺ papuošalų – mūkiantį veršį. Argi jie nematė, jog jis negali nei su jais kalbėti, nei nuvesti juos tiesiu taku? Vis vien jie pasiėmė jį garbinimui, būdami piktadariais.

149 Supratę savo nuklydimą, pilni apgailestavimo, jie tarė: „Jeigu mūsų Viešpats nebus gailestingas mums ir neatleis – būsime tarp pralaimėjusiųjų.“

150 Kai Mozė grįžo pas savo tautą, pyktyje ir sielvarte, jis tarė: „Kokį piktą darbą atlikote man išėjus! Ar norėjote paspartinti savo Viešpaties sprendimą?“ Tada jis sviedė Lenteles ir čiupo savo brolį už plaukų, traukdamas jį prie savęs. Tad ˹Aaronas˺ tarė: „Mano motinos sūnau! Žmonės nugalėjo mane ir ruošėsi mane nužudyti. Tad neleisk mano priešams džiaugtis ˹pažeminęs mane˺ ir nelaikyk manęs vienu iš piktadarių!“

151 Mozė meldė: „Mano Viešpatie! Atleisk man ir mano broliui! Priimk mus Savo malonėn. Tu esi Maloningiausias iš suteikiančių malonę!“

152 Garbinusieji veršį bus užgobti Alacho pykčiu ir pažeminimu šio pasaulio gyvenime. Taip atlyginame išgalvojantiems melagystes.

153 Bet atgailaujantiems po blogio darymo ir priimantiems tikėjimą tavo Viešpats bus Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę.

154 Kai aprimo Mozės pyktis, jis paėmė Lenteles, turinčias įrašus su vedimu ir malone bijantiems savo Viešpaties.

155 Tada Mozė išrinko septyniasdešimt vyrų Mūsų sutartam susitikimui.[1] Žemės drebėjimui ištikus juos, jis tarė:[2] „Mano Viešpatie! Jeigu būtum panorėjęs, būtum sunaikinęs juos ir mane jau seniai. Ar sunaikinsi mus dėl to, ką padarė kvailiai, esantys tarp mūsų? Tai tėra Tavo išbandymas, kuriuo paklaidini, ką panori ir vedi, ką panori. Tu esi mūsų Saugotojas, tad atleisk ir būk maloningas mums. Tu esi geriausias iš atleidžiančiųjų.

156 Nulemk mums tai, kas yra geriausia šiame ir Ateinančiame gyvenime. Iš tiesų, mes atsigręžėme į Tave ˹atgailai˺.“

Alachas tarė: „Aš suteiksiu Savo bausmę, kam panorėsiu, bet Mano malonė apima viską. Aš nulemsiu Savo malonę bijantiems Alacho, mokantiems paskirtą labdarą ir tikintiems Mūsų Apreiškimais,

157 sekantiems Pasiuntiniu, beraščiu Pranašu, kurio aprašą jie randa Toroje ir Evangelijoje. Jis įsako jiems gera ir draudžia bloga, leidžia jiems gėrybes ir draudžia tai, kas nešvaru, ir nuima nuo jų naštas ir juos varžančius pančius. Sekantys juo, gerbiantys ir remiantys jį, ir sekantys šviesa, atskleista jam, bus sėkmingi.“

158 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Žmonija! Aš esu Alacho Pasiuntinys jums visiems. Jam priklauso dangų ir žemės karalystė. Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Jį. Jis suteikia gyvybę ir ją atima. Tad tikėkite į Alachą ir Jo Pasiuntinį, beraštį Pranašą, kuris tiki į Alachą ir Jo žodžius. Sekite juo, kad būtumėte vedami.“

159 Tarp Mozės tautos yra grupė vedančių ˹save ir kitus˺ tiesa, kuria jie nustato teisingumą.

160 Mes suskirstėme juos į dvylika genčių, skirtingomis bendruomenėmis. Kai jo tauta prašė vandens, Mes apreiškėme Mozei trenkti uolą savo lazda, iš kurios ištryško dvylika šaltinių. Kiekviena gentis žinojo savo gėrimo vietą. Tada Mes uždengėme juos debesų šešėliais ir atsiuntėme jiems maną ir putpeles,[1] tardami: „Valgykite gėrybes, Mūsų suteiktas jums.“ ˹Bet jie nepakluso˺, ir nenuskriaudė Mūsų, bet nuskriaudė patys save.

[1] Tai yra dangiškas maistas, vadinamas mana, kurį, kartu su putpelėmis, Dievas atsiuntė Izraelio tautai, jiems pabėgus iš Egipto, ir taip apsaugojo nuo bado.

[1] Ši eilutė kalba apie senovinio miesto, Aylos žmones. Jiems buvo uždrausta žvejoti šabo dieną, tačiau jie pastebėjo, jog žuvis pasirodydavo būtent per šabą, o kitomis dienomis jų žvejyba buvo nesėkminga. Norėdami apeiti Dievo draudimą, kai kurie žmonės sugalvojo užmesti tinklus penktadienį ir surinkti pagautą žuvį sekmadienį. Nesutikusieji su jų elgesiu buvo pasidalinę į dvi grupes: viena grupė nedarė nieko, o kita bandė perspėti šabo laužytojus apie jų piktadarystę.

161 ˹Atminkite˺, kai jiems buvo tarta: „Ženkite į šį ˹Jeruzalės˺ miestą ir valgykite, kur panorėsite. Sakykite: ‘Apvalyk mus ˹nuo nuodėmių˺!’ Mes atleisime jūsų nuodėmes ir padidinsime atlygį darantiems gera.“

162 Bet piktadariai, esantys tarp jų, pakeitė jiems įsakytą žodį. Už jų piktadarystes Mes apreiškėme jiems bausmę iš dangaus.

163 Klausk jų, ˹Pranaše Muhamedai˺, apie miestą, buvusį šalia jūros, kaip jo žmonės sulaužė šabą, kai žuvis pasirodydavo vien tik šabo dieną, bet ne kitomis dienomis.[1] Taip Mes išbandėme juos, nes jie buvo maištautojai.

164 Kai vieni jų tarė: „Kodėl jūs ˹varginatės˺ perspėdami tuos, ˹nepaisančius šabo˺, kurie bus sunaikinti arba nubausti Alacho?“ Jie atsakė: „Kad būtume laisvi nuo kaltės prieš jūsų Viešpatį, ir galbūt jie pradės bijoti Jo.“

165 Kai jie nepaisė jiems duoto perspėjimo, Mes išgelbėjome draudžiančius blogį ir užklupome piktadarius baisia bausme už jų maištavimą.

166 Bet jiems ir toliau nepaisant draudimų, Mes tarėme: „Tapkite paniekintomis beždžionėmis!“

167 ˹Atmink, Pranaše Muhamedai˺, kai tavo Viešpats paskelbė, jog iki Prikėlimo Dienos Jis siųs žmones, sukeliančius jiems baisią bausmę. Iš tiesų, tavo Viešpats yra greitas bausmėje ir iš tiesų, Jis yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!

168 Mes paskleidėme juos žemėje skirtingomis tautomis. Kai kurie jų buvo teisuoliai, o kiti – prastesni. Mes išbandėme juos turtu ir vargu. Galbūt jie sugrįš ˹į tiesų kelią˺.

169 Tada jie buvo pakeisti kitomis kartomis, paveldėjusiomis Raštą, kurios pasirinko trumpalaikį šio gyvenimo pelną, sakydamos: „Mums bus atleista už tai“, ir pasiryžusios priimti tokį pelną vėl, kai tik jis bus pasiūlytas. Ar sandora nebuvo sudaryta su jais, užrašyta Rašte, ˹liepianti jiems˺ sakyti apie Alachą tik tiesą? Juk jie studijavo jo turinį. Ateinančio gyvenimo namai yra geresni bijantiems Alacho. Argi neprotausite?

170 O tiems, kurie tvirtai laikosi Rašto ir atlieka maldą – iš tiesų, Mes niekada neatimsime atlygio iš darančių gera.

171 ˹Atminkite˺, kai pakėlėme virš jų kalną lyg debesį ir jie manė, kad jis užkris ant jų. ˹Tada Mes tarėme˺: „Laikykitės tvirtai šio Rašto, kurį davėme jums, ir vadovaukitės jo mokymais, kad taptumėte dievobaimingi.“

172 ˹Atminkite˺, kai jūsų Viešpats ištraukė palikuonis iš Adomo sūnų strėnų ir liepė jiems liudyti apie save, ˹tardamas˺: „Ar Aš esu jūsų Viešpats?“ Jie atsakė; „Taip! Mes liudijame tai!“ ˹Jis perspėjo juos˺: „Dabar neturite teisės Teismo Dieną sakyti: ‘Mes to nežinojome’,

173 arba teisintis: ‘Tai buvo mūsų protėviai, kurie garbino kitus greta Alacho, o mes, jų palikuonys, sekėme jais. Ar sunaikinsi mus už jų išgalvotus melus?’“

174 Taip Mes padarome Mūsų ženklus aiškiais. Galbūt jie sugrįš ˹į tiesų kelią˺.

175 ˹Pranaše Muhamedai˺, papasakok jiems istoriją to, kuriam davėme Mūsų ženklus, bet jis apleido juos.[1] Tad Šėtonas pasekė juo, ir jis tapo vienu iš nuklydusiųjų.

[1] Ši eilutė kalba apie Mozės laikotarpiu gyvenusį ir gerai religiją išmanantį vyrą, kuris nuklydo nuo tiesaus kelio ir atmetė tikėjimą.

176 Jei būtume norėję, iškeltume jį šiais ženklais, bet jis pasirinko laikytis šio gyvenimo, sekdamas piktais troškimais. Jis yra panašus į šunį, kuris lekuoja iškišęs liežuvį, nesvarbu, ar tu išvysi jį, ar paliksi ramybėje. Taip atrodo atmetantys Mūsų ženklus. Pasakok jiems šią istoriją, galbūt jie susimąstys.

177 Koks prastas yra pavyzdys tų, kurie neigia Mūsų ženklus. Jie nuskriaudė tik patys save.

178 Ką Alachas veda, tas yra vedamas ˹tiesiu keliu˺, o ką Jis palieka paklydusį – tas yra pralaimėjęs.

179 Iš tiesų, Mes sukūrėme daugybę džinų ir žmonių Pragarui. Jie nenaudoja savo širdžių supratimui, savo akių matymui ir savo ausų girdėjimui. Jie elgiasi kaip galvijai. Ne! Jie yra labiau nuklydę. Jie yra nedėmesingi.

180 Gražiausi vardai priklauso Alachui, tad jais šaukitės Jo ir palikite tuos, kurie juos iškraipo. Jie bus nubausti už savo darbus.

181 Tarp jų Mes sukūrėme grupę žmonių, kurie veda tiesa ir elgiasi teisdami pagal ją.

182 O tuos, kurie neigia Mūsų ženklus – Mes po truputį vesime juos sunaikinimui jiems to nesuprantant.

183 Aš atidedu jų pabaigą kuriam laikui. Iš tiesų, Mano planas yra užtikrintas.

184 Argi jie nesusimąstė? Jų bendražygis nėra išprotėjęs.[1] Jis yra perspėjimo davėjas aiškus.

185 Ar jie nesusimąstė apie galybę dangų, žemės ir viso, ką Alachas sukūrė, bei jiems paskirto laiko atėjimą? Tad kuria žinia po šio ˹Korano˺ jie tikės?

186 Ką Alachas leidžia paklaidinti, to niekas negali atvesti ˹į tiesą˺. Jis palieka juos klaidžioti nusidėjime.

187 Jie klausia tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, apie Valandą: „Kada ji ateis?“ Sakyk: „Šios žinios yra pas Alachą. Niekas jų neatskleis, išskyrus Jį. Sunkios jos yra dangums ir žemei. Ji ateis pas jus netikėtai.“ Jie klausia tavęs, lyg tu žinotum. Sakyk: „Valandos žinios yra pas Alachą, bet dauguma žmonių to nesupranta.“

188 Sakyk: „Aš neturiu galios nei sau padėti, nei pakenkti, išskyrus Alacho valia. Jeigu žinočiau nematomą – turėčiau gausybę gėrio ir manęs nepaliestų blogis. Aš esu tik perspėjimo ir gerų žinių nešėjas tikintiems žmonėms.“

189 Jis sukūrė jus iš vienos sielos, iš kurios padarė jai porą, kad galėtų gyventi su ja ramybėje. Jam suėjus su ja, ji nešė lengvą nešulį, tai tęsdama, kol jis tapo sunkus ir jie abu meldė Alacho, savo Viešpaties: „Jeigu suteiksi mums gerą palikuonį, būsime dėkingi.“

190 Bet Jam suteikus jiems gerus palikuonis, jie priskyrė išgalvotoms dievybėms dalį to, ką Jis jiems davė. Alachas yra aukščiau to, ką jie priskiria Jam!

191 Ar jie priskiria Jam tuos, kurie negali sukurti nieko, bet patys yra sukurti,

192 kurie negali nei jiems padėti, nei padėti sau patiems?

193 Jeigu jūs, ˹stabmeldžiai˺, meldžiate jų vedimo, jie negali jums atsakyti. Nėra jokio skirtumo, ar melsite jų, ar tylėsite.

194 Tie, kurių šaukiatės vietoj Alacho, yra kūriniai kaip ir jūs. Tad šaukitės jų ir žiūrėkite, ar jie gali jums atsakyti, jeigu esate teisūs!

195 Ar jie turi kojas vaikščiojimui, rankas laikymui, akis matymui, ausis girdėjimui? Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Kvieskite savo ‘partnerius’ ir kurkite sąmokslą prieš mane kuo greičiau!

196 Iš tiesų, mano Globėjas yra Alachas, Kuris apreiškė šį Raštą. Jis globoja teisinguosius.

197 Bet tie, kurių šaukiatės vietoje Jo, negali padėti nei jums, nei sau patiems.“

198 Jeigu prašysite jų vedimo, jie negali girdėti jūsų. Tu matai juos, žiūrinčius į tave, bet jie negali matyti.

199 ˹Pranaše Muhamedai˺, rinkis atleidimą, skatink tai, kas gera ir nusisuk nuo neišmanėlių.

200 Jeigu tave gundo Šėtonas, siek prieglobsčio pas Alachą. Iš tiesų, Jis yra Visa Girdintis, Visa Žinantis!

201 Iš tiesų, kai Šėtonas pašnabžda dievobaimingiems, jie prisimena ˹savo Viešpatį˺ ir tampa matantys aiškiai.

202 Bet ˹šėtonų˺ broliai yra nuolat stumiami į paklydimą ir tada jie nebegali sustoti.

203 Jeigu tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, neparodai jiems ženklo, jie sako: „Kodėl tu pats jo nepadarai?“ Sakyk: „Aš seku tik tuo, kas apreikšta mano Viešpaties. Šis ˹Koranas˺ yra apšvietimas iš jūsų Viešpaties ir vedimas bei malonė tikintiems žmonėms.“

204 Kai Koranas yra skaitomas, klausykitės jo įdėmiai, tylėdami, kad jums būtų suteikta malonė.

205 Atmink savo Viešpatį savyje, nuolankiai ir su baime, nekeliant balso, rytais ir vakarais, ir nebūk vienu iš nedėmesingųjų.

206 Iš tiesų, ˹angelai˺, esantys arčiausiai tavo Viešpaties, nėra per daug išdidūs kad negarbintų Jo. Jie šlovina Jį ir prieš Jį puola kniūbsčia.

[1] Mekos stabmeldžiai įvairias būdais šmeižė Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika, vadindami jį poetu, burtininku ar išprotėjusiu.