21. Pranašai

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

18 Taip! Mes metame tiesą į melą, sunaikindami jį, tad jis išnyksta. Vargas jums, ką jūs teigiate ˹apie Alachą˺!

19 Jam priklauso visa, kas yra danguose ir žemėje. ˹Angelai˺ artimiausi Jam nėra išdidūs garbinti Jį, ir dėl to nepavargsta.

20 Jie šlovina Jį naktį ir dieną, nepaliaudami.

21 Ar jie parinko sau dievus iš žemės, kurie gali prikelti mirusius?

22 Jeigu juose būtų kiti dievai greta Alacho, ˹dangus ir žemė˺ būtų sugadinti. Išaukštintas yra Alachas, Sosto Viešpats, virš to, ką jie teigia.

23 Jis nebus klausiamas apie Savo darbus, bet jie bus klausiami.

24 Ar jie pasirinko kitus dievus vietoj Jo? Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Parodykite savo įrodymus. Štai yra ˹Koranas˺, Priminimas esantiems su manimi ir buvusiems anksčiau manęs.“ Bet dauguma jų nežino tiesos, tad jie nusigręžia.

25 Mes nesiuntėme anksčiau tavęs pasiuntinio neatskleidę jam: „Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Mane, tad Mane garbinkite.“

26 Jie sako: „Maloningasis turi sūnų!“ Išaukštintas Jis! Ne! Jie tėra Jo pagerbti tarnai,[1]

[1] Jėzus, tebūnie jam taika, ir angelai, kurie pagonių religijose buvo laikomi Dievo vaikais, iš tiesų yra Jo tarnai.

27 kurie nekalba anksčiau Jo ir seka Jo nurodymais.

28 Jis žino, kas yra prieš juos ir kas už jų. Jie negali prieš Jį užtarti, išskyrus tuos, kuriuos Jis patvirtina. Jie dreba bijodami Jo.

29 Jei kuris jų tartų: „Aš esu dievas vietoj Jo“, apdovanotume jį Pragaru. Taip Mes atlyginame piktadariams.

30 Ar netikintieji nesupranta, kad dangūs ir žemė buvo viena visuma, kurią Mes atskyrėme? Mes sukūrėme iš vandens kiekvieną gyvą daiktą. Ar jie nepriims tikėjimo?

31 Mes pastatėme tvirtus kalnus žemėje, kad ji nedrebėtų su jais, ir padarėme juose plačius takus, kad jie rastų savo kelią.

32 Mes padarėme dangų apsaugota pastoge, bet jie nusigręžia nuo jo ženklų.

33 Jis sukūrė naktį ir dieną, saulę ir mėnulį – kiekvieną keliaujantį savo orbita.

34 Mes nesuteikėme nemirtingumo jokiam žmogui anksčiau tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, tad jeigu tu mirsi, ar jie bus amžini?

35 Kiekviena siela ragaus mirties. Mes išbandome jus gėrio ir blogio išbandymu, tada pas Mus būsite sugrąžinti.

36 Kai netikintieji mato tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, jie tyčiojasi: „Ar tai šitas, kalbantis apie jūsų dievus?“ Jie atmeta priminimą apie Maloningąjį.

37 Žmogus buvo sukurtas nekantrus. Neužilgo parodysiu jums Savo ženklus, tad neskubinkite Manęs nekantraudami.

38 Jie klausia: „Kada šis ˹bausmės˺ pažadas ateis, jeigu esate teisūs?“

39 Jei tik netikintieji žinotų, kad laikas ateis, kai jie negalės atitraukti Ugnies nuo savo veidų ar nugarų, ir nebus jiems suteikta pagalba!

40 Taip! Valanda užklups juos to nesitikint, palikdama juos apstulbusius. Jie negalės to atšaukti ir jiems atidėta nebus.

1 Žmonijos teismo laikas artėja, bet jie nusigręžia nedėmesingai.

2 Kai ateina pas juos naujas apreiškimas iš jų Viešpaties – jie klausosi jo pašaipiai,

3 abejingomis širdimis. Piktadariai slepia savo slaptą pokalbį, ˹sakydami˺: „Ar jis nėra žmogus, kaip ir jūs? Ar pasiduosite jo burtams, juos aiškiai matydami?“

4 Pranašas atsakė: „Mano Viešpats žino kiekvieną žodį, ištartą danguje ir žemėje. Jis yra Visa Girdintis, Visa Žinantis.“

5 Bet jie sako: „Šis ˹Koranas˺ tėra sapnų kratinys!“ „Ne! Jis pramanė jį.“ „Ne! Jis yra poetas! Tegul jis atneša mums ženklą, panašų į prieš tai buvusių pasiuntinių!“

6 Bet anksčiau jų nė viena Mūsų sunaikintų bendruomenių nepriėmė tikėjimo ˹net gavusios ženklą˺, tad ar jie priims?

7 Ir anksčiau tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, Mūsų siųsti ˹pasiuntiniai˺ buvo tik vyrai, kuriems atskleidėme ˹žinią˺. Jeigu jūs, ˹stabmeldžiai˺, to nežinote, tada klauskite žinančių ˹Raštą˺.

8 Mes nedavėme jiems kūnų, kuriems nereikėjo maisto, ir jie nebuvo nemirtingi.

9 Tada Mes išpildėme Savo pažadą jiems, išgelbėdami juos ir tuos, kuriuos norėjome išgelbėti, bei sunaikindami peržengėjus.

10 Išties Mes apreiškėme jums Raštą, kuriame yra jums skirtas priminimas. Ar nesuprasite?

11 Kiek piktadarių bendruomenių Mes sunaikinome, iškeldami jų vietose kitas!

12 Kai piktadariai pajuto Mūsų bausmę ateinančią – štai! – jie pradėjo bėgti nuo jos.

13 ˹Jiems buvo tarta˺: „Nebėkite! Grįžkite į savo namus ir prabangą, kuria mėgavotės – galbūt jūsų bus paklausta.“

14 Jie sušuko: „Vargas mums! Iš tiesų, mes buvome piktadariai.“

15 Jų šauksmas tęsėsi iki tol, kai padarėme juos sudegintomis ražienomis.

16 Mes nesukūrėme dangaus ir žemės, bei visko, kas tarp jų, žaidimui.

17 Jeigu norėtume sau pramogų,[1] rastume jas pas Save, jei norėtume tai daryti.

[1] Pagal Korano aiškintojus, pramogos šioje eilutėje reiškia žmonos ar vaiko turėjimą.

41 Išties pasiuntiniai buvo išjuokti anksčiau tavęs, ˹Pranaše Muhamedai˺, bet juos išjuokiantys buvo apsupti tuo, iš ko jie šaipėsi.

42 Sakyk: „Kas gali apsaugoti jus naktyje ar dienoje nuo Maloningojo?“ Bet jie vis vien nusigręžia nuo savo Viešpaties atminimo.

43 Ar jie turi dievus vietoj Mūsų, apsaugančius juos? Jie negali padėti netgi patys sau ir nebus jie apsaugoti nuo Mūsų.

44 Mes leidome šiems ˹Mekos stabmeldžiams˺ ir jų protėviams mėgautis gyvenimu ilgą laiką. Bet ar jie nemato, kaip sumažiname jiems priklausančią žemę, vis nurėždami ją iš kraštų? Ar jie bus tada nugalėtojais?

45 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Aš perspėju jus apreiškimu.“ Tačiau kurti negali girdėti pašaukimo, kai jie yra perspėjami.

46 Jeigu juos paliestų vos dvelktelėjimas tavo Viešpaties bausmės, jie sakytų: „Vargas mums! Iš tiesų, mes buvome piktadariai.“

47 Mes nustatysime teisingumo svarstykles Prikėlimo Dieną, tad nė viena siela nebus nuskriausta nė kiek. Net jeigu tai bus garstyčios grūdelio svorio – Mes pristatysime tai. Mūsų užtenka apskaičiavimui.

48 Išties Mes suteikėme Mozei ir Aaronui atskyrimą ˹tarp tiesos ir melo˺, šviesą ir priminimą dievobaimingiems,

49 bijantiems savo Viešpaties Jo nematant ir susirūpinusiems dėl Valandos.

50 Šis ˹Koranas˺ yra palaimintas priminimas Mūsų apreikštas. Ar tada jį neigsite?

51 Išties Mes suteikėme Abraomui teisingą vedimą anksčiau ir buvome gerai žinantys apie jį,

52 kai jis tarė savo tėvui ir tautai: „Kas yra šios statulos, kurioms esate atsidavę?“

53 Jie atsakė: „Mes radome mūsų protėvius garbinančius jas.“

54 Jis tarė: „Išties jūs ir jūsų protėviai yra aiškiai nuklydę.“

55 Jie paklausė: „Ar atėjai pas mus su tiesa, ar tik juokauji?“

56 Jis atsakė: „Taip! Jūsų Viešpats yra Viešpats dangų ir žemės, sutvėręs juos abu. Aš liudiju tai.“

57 ˹Abraomas tarė sau˺: „Prisiekiu Alachu! Aš surengsiu planą prieš jūsų stabus jums nusigręžus ir nusisukus.“

58 Tad jis sudaužė juos [t.y. stabus] į gabalus, išskyrus didžiausią jų, kad ˹stabmeldžiai˺ galėtų kreiptis į jį.

59 Jie tarė: „Kas drįso tai padaryti mūsų dievams? Iš tiesų, jis yra piktadarys!“

60 Kai kurie pasakė: „Mes girdėjome jaunuolį, vardu Abraomas, kuris kalbėjo ˹pikta˺ apie juos.“

61 Jie tarė: „Atveskite jį priešais žmonių akis, kad jis galėtų tai liudyti.“

62 Jie paklausė: „Ar tai padarei mūsų dievams, Abraomai?“

63 Jis atsakė: „Ne, tai šitas, didžiausias iš jų, tai padarė! Klauskite jų, jeigu jie gali kalbėti!“

64 Jie atsigręžė vieni į kitus, tardami: „Iš tiesų, jūs patys esate piktadariai!“

65 Bet jie patapo užsispyrusiais, ˹tardami˺: „Tu juk žinai, kad jie nekalba.“

66 Jis tarė: „Ar tada garbinate, vietoj Alacho, kas nesuteikia jums naudos nė kiek ir negali jums pakenkti?

67 Gėda jums ir tiems, kuriuos garbinate vietoj Alacho. Ar nesusimąstysite?“

68 Jie nusprendė: „Sudeginkite jį, atkeršydami už savo dievus, jeigu imsitės veiksmo.“

69 Bet Mes tarėme: „Ugnie! Būk vėsi ir saugi Abraomui.“

70 Jie troško jam pakenkti, bet Mes padarėme juos pralaimėtojais didžiausiais.

71 Mes išgelbėjome Abraomą kartu su Lotu, perkeldami juos į palaimintą žemę visiems žmonėms.

72 Mes palaiminome jį Izaoku ir Jokūbu, papildoma malone, padarydami juos dorais.

73 Mes padarėme juos lyderiais, vedančiais Mūsų nurodymu, ir įkvėpėme juos daryti gera, atlikti maldą ir duoti išmaldos mokestį. Jie buvo Mus garbinantys.

74 Lotui Mes davėme išmintį ir žinias, ir išgelbėjome jį nuo bendruomenės, įnikusios į gėdingus veiksmus. Iš tiesų, jie buvo pikti ir maištaujantys.

75 Mes priėmėme jį Savo malonėn, nes jis buvo doras žmogus.

76 Kai Nojus pašaukė Mus anksčiau, Mes atsakėme jam ir išgelbėjome jo šeimą nuo didžios nelaimės.

77 Mes padėjome jam prieš žmones, neigusius Mūsų ženklus. Iš tiesų, jie buvo žmonės pikti, tad paskandinome juos visus.

78 ˹Atminkite˺ Dovydą ir Saliamoną, kai jie priėmė sprendimą dėl javų lauko, kurį žmonių avys nusiaubė ˹nakties metu˺. Mes buvome liudininkai jų sprendimo.

79 Mes davėme ˹geresnį˺ supratimą Saliamonui, ir davėme jiems abiem išmintį ir žinias. Mes liepėme kalnams bei paukščiams kartu su Dovydu aukštinti Mus. Mes padarėme tai.

80 Mes išmokėme jį gamybos šarvų, jums apsisaugoti kovoje. Ar būsite tada dėkingi?

81 O Saliamonui davėme galią valdyti vėją, pučiantį smarkiai į žemę, pagal jo nurodymą, ir ją palaiminome – Mes žinome viską –

82 ir padarėme džinus jam paklūstančius, nardančius ˹ir surenkančius perlus˺, bei atliekančius kitas užduotis. Mes buvome jų apsaugininkais.

83 ˹Atmink˺, kai Jobas šaukėsi savo Viešpaties: „Iš tiesų, mane užklupo nelaimė, o Tu esi Maloningiausias iš maloningųjų!“

84 Mes atsakėme į jo maldą ir atitraukėme jo nelaimę, grąžindami jam šeimą, dvigubai didesnę, kaip malonę iš Mūsų ir pamoka Mūsų tarnams.

85 Ir ˹atmink˺ Izmaelį, Enochą ir Zulkiflą. Jie visi buvo kantrūs.

86 Mes priėmėme juos Savo malonėn. Iš tiesų, jie buvo dori.

87 Ir ˹atmink˺, kai banginio žmogus pasišalino pykdamas, manydamas, kad jo nenubausime.[1] Po to jis sušuko tamsumoje: „Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Tave, išaukštintas Tu esi. Iš tiesų, aš buvau piktadarys.“

[1] Ši eilutė kalba apie pranašą Jὸna, tebūnie jam taika, kuris buvo prarytas banginio (žr.: 37:140–148). Jis kvietė savo tautą priimti tiesą ilgą laiką ir jautė, kad Dievo bausmė artėja. Supykęs, jis nusprendė juos palikti be Dievo įsakymo. Tačiau jam išvykus, jo tauta nusprendė priimti tikėjimą (žr.: 10:98).

88 Tad Mes atsakėme į jo maldą ir išgelbėjome jį iš nelaimės. Taip Mes išgelbėjame tikinčiuosius.

89 Ir ˹atmink˺ Zachariją, kai jis sušuko savo Viešpačiui: „Mano Viešpatie! Nepalik manęs be palikuonių, nors Tu esi Paveldėtojas Geriausias.“

90 Mes atsakėme į jo maldą ir davėme jam Joną, padarydami jo žmoną vaisinga. Iš tiesų, jie varžydavosi daryti gera ir melsdavo Mus vildamiesi ir su baime, su nuolankumu prieš Mus.

91 Ir ˹atmink˺ tą, kuri saugojo savo skaistumą, tad Mes įkvėpėme į ją per Savo angelą ˹Gabrielių˺, padarydami ją ir jos sūnų ženklu visiems žmonėms.

92 Iš tiesų, ši religija jūsų yra viena religija, ir Aš esu jūsų Viešpats, tad garbinkite Mane ˹Vieną˺.

93 Bet žmonės susiskirstė į sektas. Pas Mus jie bus sugrąžinti.

94 Darantis gera ir priėmęs tikėjimą nebus paneigtas ˹atlygio˺ už savo darbus. Iš tiesų, Mes juos užrašome.

95 Jokia bendruomenė Mūsų sunaikinta negali sugrįžti atgal,

96 o kai Gogas ir Magogas pasileis ir leisis iš kiekvienos aukštumos,[1]

[1] Gogas ir Magogas, pasileidęs naikinti visus jų sutiktus žmones, yra vienas paskutiniųjų Teismo Dienos ženklų.

97 priartindami Teisų Pažadą, atmetusių tikėjimą akys spoksos išgąstyje, ˹jiems tariant˺: „Vargas mums! Mes buvome tam nedėmesingi. Taip! Mes buvome piktadariai.“

98 Iš tiesų, jūs ir tai, ką garbinote vietoj Alacho, bus kuras Pragarui. Jums visiems lemta žengti į jį.[1]

[1] Visos garbintos būtybės, kurios sutiko su jų garbinimu, bus taip pat nubaustos Pragaro Ugnimi. Tačiau sudievintiems angelams ir pranašams, bei visiems kitiems, kurie nekvietė jų garbinti, šis likimas negalioja.

99 Jeigu jie būtų buvę tikri dievai, jie nebūtų žengę į jį. Bet jie visi bus jame amžinai.

100 Jie dūsaus jame ir negalės girdėti.

101 Iš tiesų, tie, kuriems nulėmėme geriausią atlygį, bus laikomi toli nuo Pragaro,

102 negirdėdami nė menkiausio šnabždesio iš jo. Jie mėgausis tuo, ko trokšta jų sielos amžinai.

103 Neliūdins jų siaubas ˹tos Dienos˺ ir angelai pasveikins juos: „Tai Diena jums prižadėta.“

104 Tądien Mes suvyniosime dangų lyg rankraštį. Kaip sukūrėme pirmąjį kartą, taip pakartosime ˹kūrimą˺. Tai Mūsų pažadas duotas. Iš tiesų, Mes jį išpildysime.

105 Išties Mes užrašėme ankstesniuose Raštuose paminėję tai ˹Lentelėje Sergimoje˺[1]: „Mano dorieji tarnai paveldės žemę.“

[1] Arab.: al-Lauch al-Machfūẓ. Tai yra Lentelė esanti danguje, kurioje surašyti visi pasaulio praeities, dabarties ir ateities įvykiai.

106 Iš tiesų, šis ˹Koranas˺ yra užtektinas Alacho tarnams.

107 Mes siuntėme tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, tik kaip malonę žmonijai.

108 Sakyk: „Man buvo apreikšta, kad jūsų Dievas yra Vienas Dievas. Ar tada paklusite?“

109 Jeigu jie nusigręžia, sakyk: „Aš perspėjau jus visus vienodai. Aš nežinau, toli ar arti yra ˹bausmė˺ jums pažadėta.

110 Iš tiesų, Alachas žino, ką jūs sakote atvirai ir ką slepiate.

111 Aš nežinau, ˹bausmės atidėjimas˺ gali būti išbandymas jums ir pasimėgavimas trumpam.“

112 ˹Galiausiai, Pranašas Muhamedas˺ tarė: „Mano Viešpatie! Teisk ˹tarp mūsų˺ tiesoje. Mūsų Viešpats yra Maloningas, Kurio pagalbos yra siekiama nuo to, ką jūs skelbiate!“