20. Ṭā-Hā

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

2 Mes apreiškėme Koraną tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, ne tam, kad būtum susikrimtęs,

3 bet priminimu bijantiems ˹Alacho˺.

4 ˹Tai˺ apreiškimas iš Sukūrusio žemę ir aukštus dangus,

5 Maloningojo, įsigalėjusio Soste.

6 Jam priklauso visa, kas yra danguose ir žemėje, kas tarp jų ir kas po žeme.

7 Kad ir ką besakytumėte atvirai, Jis žino ir tai, ką laikote paslaptyje bei tai, kas slypi dar giliau.

8 Alachas! Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Jį. Jam priklauso geriausi vardai.

9 Ar pasiekė tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, Mozės istorija?

10 Kai jis pamatė ugnį ir tarė savo šeimai: „Laukite čia, aš pamačiau ugnį. Galbūt grįšiu pas jus su deglu arba rasiu ten kelią.“[1]

[1] Žr.: 2:1 išnašą.

[1] Mozė ir jo šeima, keliaudami iš Midjãno į Egiptą, pasiklydo nakties metu.

11 Kai priėjo prie jos, jis buvo pašauktas: „Moze!

12 Tai Aš, tavo Viešpats! Nusiauk sandalus – tu stovi šventame Tuvos slėnyje.[1]

[1] T.y. Sinajaus kalno slėnis, esantis Sinajaus pusiasalyje.

13 Aš pasirinkau tave, tad klausyk, kas yra apreikšta.

14 Iš tiesų, tai Aš, Alachas! Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Mane. Tad garbink Mane ir atlik maldą Mano atminimui.

15 Iš tiesų, Valanda ateis – nors laikau ją paslaptyje – kad kiekvienai sielai būtų atlyginta pagal jos pastangas.

16 Tad neleisk atmetusiems tikėjimą ir sekantiems savo troškimais atitraukti tave nuo jos, kitaip būsi pasmerktas.“

17 ˹Alachas pridūrė˺: „Kas yra tavo dešinėje rankoje, Moze?“

18 Jis atsakė: „Tai mano lazda. Aš ramstausi ja, numušu savo avims lapų ir kitaip ja naudojuosi.“

19 Alachas tarė: „Mesk ją, Moze!“

20 Tad jis metė ją – ir štai! – ji tapo judančia gyvate.

21 Alachas tarė: „Imk ją, nebijodamas. Mes sugrąžinsime ją į pirminę būseną.

22 Įkišk savo ranką į užantį – ji taps balta, be ligos. Tai antrasis ženklas tau.

23 Taip Mes parodome tau dalį Mūsų didžiųjų ženklų.

24 Eik pas Faraoną, iš tiesų, jis peržengė ribas.“

25 Mozė tarė: „Mano Viešpatie! Nuramink mano širdį,

26 padaryk mano užduotį lengva

27 ir atrišk mano liežuvį,

28 kad jie suprastų mano žodį,

29 ir suteik man padėjėją iš mano šeimos,

30 Aaroną, mano brolį.

31 Sustiprink mane juo

32 ir leisk jam dalintis mano užduotimi,

33 kad šlovintume Tave daug

34 ir daug Tave atmintume.

35 Iš tiesų, Tu esi mus Visa Matantis.“

36 Alachas atsakė: „Ko prašei yra suteikta tau, Moze!

37 Išties Mes suteikėme malonę tau prieš tai,

38 kai atskleidėme tavo motinai:

39 ‘Paguldyk jį į dėžę ir padėk jį į upę. Upė jį išplukdys krantan ir jis bus paimtas ˹Faraono˺ – Mano ir jo priešo.’ Aš užliejau tave meile iš Savęs,[1] kad būtum užaugintas Mano akivaizdoje.

[1] Dievas padarė Mozę, tebūnie jam taika, mylimu Faraonui ir jo žmonai, kurie nusprendė jį užauginti lyg savo pačių vaiką.

1 Ṭā-Hā.[1]

40 ˹Atmink˺, kai tavo sesuo atėjo ˹pas Faraoną˺ ir tarė: ‘Leiskite man nurodyti, kas galės jį prižiūrėti.’ Taip sugrąžinome tave motinai tavo, kad jos širdis būtų rami ir kad ji neliūdėtų. Taip pat tu nužudei žmogų ˹per klaidą˺, bet Mes išgelbėjome tave nuo nelaimės ir išmėginome tave išbandymais sunkiais. Tada gyvenai laiko tarpą tarp Midjãno žmonių. Tada atėjai čia, kaip buvo nulemta, Moze!

41 Aš pasirinkau tave.

42 Eik kartu su savo broliu, su Mano ženklais, nepavargdami Manęs atminti.

43 Eikite abu pas Faraoną. Iš tiesų, jis peržengė ribas.

44 Kalbėk su juo švelniai, galbūt jis atmins ˹Mane˺ ar pabijos ˹Mano bausmės˺.“

45 Jie abu tarė: „Mūsų Viešpatie! Mes bijome, kad jis paskubės mus nubausti ar peržengs ribas.“

46 Alachas atsakė: „Nebijokite! Aš esu su jumis, girdintis ir matantis.

47 Eikite pas jį ir sakykite: ‘Iš tiesų, mes esame pasiuntiniai tavo Viešpaties, tad leisk Izraelio tautai eiti su mumis ir neenk jų. Mes atėjome pas tave su ženklu iš tavo Viešpaties. Taika skirta sekantiems teisingu vedimu.

48 Mums buvo atskleista, jog bausmė bus skirta neigiantiems ir nusigręžiantiems.’“

49 Faraonas paklausė: „Kas yra judviejų Viešpats, Moze?“

50 Jis atsakė: „Mūsų Viešpats yra Tas, Kuris sukūrė kiekvienam daiktui jo formą ir nurodė jo kelią.“

51 Faraonas paklausė: „O kaip dėl ankstesniųjų žmonių?“

52 Jis atsakė: „To žinios yra pas Viešpatį mano, Įraše. Mano Viešpats neklysta ir neužmiršta.“

53 Jis išskleidė jums žemę, nutiesė joje kelius ir siuntė jums lietų iš dangaus, užaugindamas juo įvairiausias augalų rūšis,

54 tad valgykite ir ganykite savo galvijus. Iš tiesų, tame yra ženklai supratingiems žmonėms

55 Iš žemės sukūrėme jus, į ją jus sugrąžinsime, ir iš jos prikelsime jus kitą kartą.

56 Išties Mes parodėme Faraonui visus Mūsų ženklus,[1] bet jis neigė juos ir atsisakė ˹priimti tikėjimą˺.

[1] Žr.: 17:101 išnašą.

57 Jis tarė: „Ar atėjai išvaryti mus iš mūsų žemės savo burtais, Moze?

58 Mes parodysime tau panašius burtus. Numatyk tarp mūsų susitikimo laiką, tinkamą abiem, vietoje centrinėje.“

59 Mozė tarė: „Mūsų susitikimas bus šventės dieną. Tegul žmonės susirenka saulei patekėjus.“

60 Tada Faraonas išėjo, surengė savo planą ir sugrįžo.

61 Mozė perspėjo burtininkus: „Vargas jums! Nepramanykite apie Alachą melo, kitaip Jis sunaikins jus bausme. Pralaimėjo pramanantis ˹tokius melus˺.“

62 Tad burtininkai susiginčijo dėl savo ketinimų, kalbėdami slapčia.

63 Jie nusprendė: „Šiedu tėra burtininkai, norintys savo burtais išvaryti jus iš jūsų žemės ir nutraukti jūsų puikų gyvenimo būdą.

64 Tad surenkite savo planą ir ženkite eilėje. Sėkmingas šiandien bus tas, kuris nugalės.“

65 Jie tarė: „Moze! Arba tu mesk, arba mes mesime pirmieji.“

66 Mozė atsakė: „Jūs meskite.“ Tada jų virvės ir lazdos pasirodė jam, dėl jų burtų, lyg šliaužiančios ˹gyvatės˺.

67 Mozė pajautė išgąstį savyje.

68 Mes tarėme jam: „Nebijok! Iš tiesų, tu būsi pranašesnis.

69 Mesk tai, kas tavo dešinėje rankoje, ir tai praris ką jie pasidirbo. Ką jie padarė tėra burtininko triukai. Burtininkai nebus sėkmingi, nesvarbu kur bebūtų.“

70 Tad burtininkai puolė kniūbsčia, tardami: „Mes tikime į Viešpatį Aarono ir Mozės.“

71 Faraonas pareiškė: „Kaip drįstate juo tikėti be mano leidimo? Iš tiesų, jis yra jūsų mokytojas, išmokęs jus burtų. Aš nukirsiu jūsų rankas ir pėdas kryžmai ir nukryžiuosiu jus ant palmių kamienų. Jūs sužinosite, kurio bausmė yra stipresnė ir ilgesnė.“

72 Jie atsakė: „Mes neteiksime pirmenybės tau prieš aiškius ženklus, atėjusius pas mus, ir prieš Tą, Kuris mus Sutvėrė. Priimk kokį nori sprendimą. Tu gali nuspręsti tik šio gyvenimo reikalus.

73 Iš tiesų, mes patikėjome savo Viešpačiu, kad Jis atleistų mūsų nuodėmes ir burtus, kuriuos darėme tavęs verčiami. Alachas yra geresnis ˹atlygindamas˺ ir ilgiau trunkantis ˹vykdydamas bausmę˺.“

74 Kas stos prieš savo Viešpatį būdamas nusikaltėliu, iš tiesų, jam skirtas Pragaras, kuriame jis nei mirs, nei gyvens.

75 Bet kas stos prieš Jį būdamas tikinčiuoju, daręs gera – jie turės aukščiausius laipsnius,

76 Amžinus Rojaus sodus, kuriuose teka upės, būti ten amžinai. Tai yra atlygis apsivalantiems.

77 Išties mes įkvėpėme Mozei, tardami: „Keliauk naktį su Mano tarnais ir ištiesk sausą kelią jiems jūroje. Nebijok būti nugalėtu ˹Faraono˺ ir nesijaudink ˹dėl nuskendimo˺.“

78 Faraonas vijosi juos su savo kariauna, tad užliejo juos jūra visiškai.

79 Faraonas paklaidino savo tautą ir nevedė jų ˹teisingu keliu˺.

80 Izraelio tauta! Mes išgelbėjome jus nuo priešo, sudarėme su jumis sandorą dešinėje Tūro kalno pusėje ir atsiuntėme jums maną ir putpeles,[1]

[1] Tai yra dangiškas maistas, vadinamas mana, kurį, kartu su putpelėmis, Dievas atsiuntė Izraelio tautai, jiems pabėgus iš Egipto, ir taip apsaugojo nuo bado.

81 ˹tardami˺: „Valgykite gėrybes, Mūsų suteiktas jums, bet neperženkite tame ribų, kitaip Mano pyktis užklups jus. Pražuvęs yra tas, kurį užklupo Mano pyktis.

82 Bet iš tiesų, Aš esu Atleidžiantis atgailaujantiems, priimantiems tikėjimą, darantiems gera ir pasilikusiems teisingame vedime.“

83 ˹Alachas paklausė˺: „Kas tave paskubino palikti savo tautą, Moze?“

84 Jis atsakė: „Jie seka mano pėdsakais. Aš nuskubėjau pas Tave, mano Viešpatie, kad būtum patenkintas.“

85 Alachas atsakė: „Iš tiesų, Mes išbandėme tavo tautą, kai juos palikai, tad paklaidino juos samarietis.“[1]

[1] Samarietis buvo veidmainis, privedęs Izraelio tautą prie stabmeldystės.

86 Tada Mozė grįžo pas savo tautą, piktas ir sielvartingas. Jis tarė: „Mano tauta! Ar jūsų Viešpats nedavė gero pažado? Ar mano nebuvimas buvo jums per ilgas? O gal troškote, kad jūsų Viešpaties pyktis užkluptų jus, dėl kurio sulaužėte pažadą man duotą?“

87 Jie tarė: „Mes nesulaužėme mūsų pažado savo valia. Mes turėjome nešti nešulius ˹Faraono˺ tautos papuošalų, tad metėme juos ˹ugnin˺, ir samarietis metė.“

88 Tada jis pagamino jiems mūkiantį veršį ir jie tarė: „Tai yra jūsų dievas ir Mozės dievas, kurį jis užmiršo.“

89 Ar jie nematė, kad jis neatsako jiems ir negali nei pakenkti, nei padėti?

90 Aaronas perspėjo juos prieš tai: „Mano tauta! Jūs esate tuo išmėginami. Iš tiesų, jūsų Viešpats yra Maloningasis. Sekite manimi ir pakluskite mano nurodymams.“

91 Jie atsakė: „Mes nenustosime jo garbinę iki Mozė sugrįš.“

92 Mozė tarė: „Aaronai! Kas neleido tau, kai matei juos nuklystančius,

93 sekti paskui mane? Kaip galėjai nepaklusti mano nurodymui?“

94 Aaronas atsakė: „Mano motinos sūnau! Negriebk manęs už barzdos ar galvos ˹plaukų˺. Aš bijojau, kad sakysi: ‘Tu sukėlei nesutarimus tarp Izraelio tautos ir nesekei mano žodžiu.’“

95 Mozė tarė: „Ką manei darąs, samarieti?“

96 Jis atsakė: „Aš mačiau tai, ko jie nematė, tad paėmiau saujelę ˹dulkių˺ iš pasiuntinio-angelo ˹Gabrieliaus˺ žirgo kanopos antspaudo ir mečiau tai ˹į veršio burną˺. Mano troškimas paragino tai daryti.“

97 Mozė tarė: „Eik lauk! Iš tiesų, likusį gyvenimą tu sakysi: ‘Nelieskite manęs’[1] ir tavęs lauks likimas, nuo kurio negalėsi pabėgti. Žiūrėk į savo dievą, kuriam buvai atsidavęs – mes jį sudeginsime ir išmesime jo likučius jūron.“

[1] Samariečiui buvo nulemta gyventi atskirai ir vienumoje.

98 ˹Mozė tarė savo tautai˺: „Jūsų Dievas yra Alachas. Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Jį. Jis Savo žiniomis apima viską.“

99 Taip Mes perduodame tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, istorijas praeities. Išties Mes davėme tau iš Savęs Priminimą.

100 Nusigręžę nuo jo neš ˹nuodėmės˺ nešulį Prikėlimo Dieną,

101 kentėdami to pasekmes amžinai. Kokį piktą nešulį jie neš Dieną Prikėlimo!

102 Dieną, kai bus papūsta į Ragą ir Mes surinksime nusikaltėlius tądien mėlynomis akimis ˹iš troškulio ir siaubo˺.

103 Jie šnibždės vieni kitiems: „Jūs buvote ˹žemėje˺ ne daugiau dešimties dienų.“

104 Mes žinome geriau, ką jie sakys, kai išmintingiausias jų tars: „Jūs buvote ten tik vieną dieną.“

105 ˹Pranaše Muhamedai˺, jie klausia tavęs apie kalnus. Sakyk: „Mano Viešpats pavers juos dulkėmis,

106 palikdamas žemę lygia lyguma,

107 be jokio įtrūkimo ar kauburio matomo.“

108 Tądien visi seks kvietėju ˹susiburti˺, nuo kurio negalės nuklysti. Bus nutilę visų balsai priešais Maloningąjį. Tik šnabždesiai bus girdimi.

109 Tądien užtarimas neduos naudos, išskyrus tiems, kuriems duos leidimą Maloningasis ir kurių žodžiais Jis bus patenkintas.

110 Jis žino, kas yra prieš juos ir kas už jų, bet jie negali Jo apimti žiniomis.

111 Visų veidai bus nusižeminę priešais Gyvą, Visa Išlaikantį, o nešantys piktadarystes bus praradime.

112 Tačiau darę gera ir priėmę tikėjimą nebijos būti nuskriaustais ar praradusiais ˹savo atlygį˺.

113 Mes apreiškėme tai Koranu, arabų kalba, paaiškindami jame įspėjimus. Galbūt jie taps dievobaimingi ar priims priminimą.

114 Išaukštintas yra Alachas, Tikrasis Karalius! Neskubėk skaitydamas Koraną, kol nebus išpildytas jo apreiškimas, ir melsk: „Viešpatie! Padidink mano žinias.“

115 Išties prieš tai Mes sudarėme sandorą su Adomu, bet jis užmiršo, ir neradome jame tvirtos valios.[1]

[1] Adomas neturėjo valios atsilaikyti Šėtono gundymui.

116 Kai tarėme angelams: „Pulkite kniūbsčia prieš Adomą“, tad jie sukniubo, išskyrus Iblysą, kuris atsisakė.

117 Mes tarėme: „Adomai! Iš tiesų, šis yra priešas tavo ir tavo žmonos. Neleiskite jam išvaryti judviejų iš Rojaus, kitaip kentėsite.

118 Iš tiesų, čia tu nekentėsi alkio ir nebūsi nuogas,

119 ir nekentėsi troškulio ar karščio.“

120 Bet Šėtonas pašnibždėjo jam, tardamas: „Adomai! Ar nori, kad parodyčiau tau amžinybės medį ir neišnykstančią karalystę?“

121 Tad jie abu valgė nuo medžio ir jų nuogumas buvo atvertas, ir jie ėmė dengtis Rojaus sodų lapais. Taip Adomas nepakluso savo Viešpačiui ir nuklydo.[1]

[1] Korane, priešingai nei biblijoje, Ieva nėra kaltinama dėl pirmosios nuodėmes.

122 Po to, jo Viešpats pasirinko jį ir priėmė jo atgailą bei atvedė ˹į tiesų kelią˺.

123 Alachas tarė: „Leiskitės žemyn jūs visi ˹kartu su Šėtonu˺! Būdami priešais vieni kitiems.[1] Kai Mano Vedimas ateis – sekantys Mano Vedimu nenuklys ir nekentės.

[1] T.y. Šėtonui būnant priešu žmonijai.

124 Bet kas nusigręš nuo Mano Priminimo, iš tiesų, jo gyvenimas bus sunkus ir Mes surinksime juos Prikėlimo Dieną aklus.“

125 Jie šauksis: „Mano Viešpatie! Kodėl prikėlei mane aklu, nors anksčiau matydavau?“

126 Alachas atsakys: „Taip yra. Tu apleidai Mūsų apreiškimus jiems atėjus pas tave, tad šiandien pats esi apleistas.“

127 Taip Mes atlyginame peržengiantiems ribas ir nepriimantiems savo Viešpaties apreiškimų. Bausmė Ateinančiame gyvenime bus dar smarkesnė ir ilgesnė.

128 Ar jiems vis dar neaišku, kiek žmonių sunaikinome anksčiau jų, pro kurių ˹namų˺ griuvėsius jie ˹šiandien˺ keliauja? Iš tiesų, tame yra ženklai supratingiems žmonėms.

129 Jeigu ne ankstesnis tavo Viešpaties sprendimas, ˹Pranaše Muhamedai˺, ir nustatytas laikas, jie jau būtų buvę sunaikinti.

130 Tad būk kantrus dėl to, ką jie sako. Aukštink savo Viešpatį šlovinimu prieš saulėtekį ir saulėlydį, ir šlovink Jį nakties valandomis ir dienos viduryje,[1] kad būtum patenkintas ˹atlygiu˺.

[1] Ši eilutė kalba apie penkias kasdienes maldas. Prieš saulėtekį ir saulėlydi yra atliekamos aušros ir popietės maldos, nakties valandomis – naktinė malda, o dienos viduryje, saulei pasiekus zenitą – pietų malda.

131 Neleisk savo akims trokšti to, kuo leidome mėgautis kai kuriems ˹netikintiesiems˺ – tai šio gyvenimo spindesys, kuriuo išbandome juos. Tavo Viešpaties aprūpinimas ˹Ateinančiame gyvenime˺ yra daug geresnis ir ilgiau išliekantis.

132 Liepk savo žmonėms melstis ir būk kantrus maldoje. Mes neprašome tavęs aprūpinimo – tai Mes tave aprūpiname. Geroji pabaiga skirta dievobaimingiems.

133 Jie sako: „Jeigu tik jis duotų mums vieną ženklą iš savo Viešpaties!“ Ar jie negavo aiškaus įrodymo tame, kas užrašyta ankstesniuose Raštuose?

134 Jei būtume juos sunaikinę prieš ˹Pranašą Muhamedą˺, jie sakytų: „Mūsų Viešpatie! Kodėl mums nesiuntei pasiuntinio, dėl kurio būtume sekę Tavo apreiškimais ˹ir nebūtume˺ pažeminti ir sugėdinti?“

135 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Mes visi laukiame, tad laukite ir jūs. Jūs sužinosite, kas eina tiesiu keliu ir kas leidosi būti vedamu.“