91. Saulė

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

1 Prisiekiu saule ir jos ryto švytėjimu,

2 ir mėnuliu, sekančiu iš paskos,

3 ir diena, išryškinančia jos švytėjimą,

4 ir naktimi, ją užklojančią,

5 ir dangumi, bei jį Pastačiusiu,

6 ir žeme, bei ją Patiesusiu,

7 ir siela, bei Suteikusiu jai išvaizdą

8 ir Įkvėpusiu jai ˹supratimą˺ nepaklusnumo ir dievobaimingumo!

9 Klestintis yra ją apvalęs,

10 bet pralaimėjo ją sugadinęs.

11 Samūdiečiai atmetė ˹savo pasiuntinį˺ pasipūtime,

12 kai pakilo didžiausias jų nedorėlis, ˹norėdamas nužudyti kupranugarę˺.

13 Tarė jam Alacho pasiuntinys: „Alacho kupranugarei ir jos gėrimo laikui ˹netrukdykite˺!“

14 Bet jie atmetė jį ir paskerdė ją. Tad sutrypė juos Viešpats už jų prasikaltimą ir sulygino juos su žeme,

15 to pasekmių nesibaimindamas.[1]

[1] Pasekmės, apie kurias kalbama šioje eilutėje, yra žmonių kaltinimai Dievui už Jo sprendimą sunaikinti nuodėmingus nusikaltėlius. Dievas yra Visa Žinantis ir Teisingas. Jis nebaudžia jokių žmonių, išskyrus tada, kai jie yra to nusipelnę. Žmonės, išreikšdami nepasitenkinimą Dievo sprendimu, parodo savo pasipūtimą prieš Visa Galintį ir Visa Žinantį, o Jis pats dėl to netampa nė kiek menkesnis.