9. Atgaila

1 ˹Tai˺ – atleidimas, Alacho ir Jo Pasiuntinio, nuo stabmeldžių, su kuriais sudarėte sutartis,

2 tad jūs, ˹stabmeldžiai˺, keliaukite po žemę keturis mėnesius, bet atminkite, kad negalėsite pasprukti nuo Alacho ir kad Alachas pažemina Jį atmetusiuosius.

3 Didžiosios piligrimystės dieną ˹jūs girdėsite˺ pranešimą iš Alacho ir Jo Pasiuntinio, kad Alachas ir Jo Pasiuntinys yra atleisti nuo sutarčių su stabmeldžiais. Tad jeigu atgailausite – tai bus geriau jums, bet jeigu nusigręžiate – tada žinokite, kad negalėsite pasprukti nuo Alacho. Duok netikintiesiems gerą žinią apie bausmę skausmingą!

4 O tų stabmeldžių, kurie nesulaužė nė dalies sutarčių ir nesuteikė pagalbos jūsų priešams – laikykitės sutarčių, kurias sudarėte su jais, iki nustatyto laiko. Iš tiesų, Alachas myli dievobaiminguosius.

5 Šventiesiems Mėnesiams pasibaigus, žudykite stabmeldžius, kur tik juos besutiksite ˹mūšyje˺.[1] Sučiupkite, apsupkite juos ir laukite jų kiekvienoje pasaloje. Bet jeigu jie atgailauja, atlieka maldą ir moka išmaldos mokestį – išlaisvinkite juos. Iš tiesų, Alachas yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!

[1] Šios eilutės buvo apreikštos Mekos stabmeldžiams sulaužius taikos sutartį su musulmonais. Atsakydami į sutarties sulaužymą, musulmonai išlaisvino Meką ir išvalė ją nuo stabų. Stabmeldžiams buvo duotas keturių mėnesių malonės periodas priimti islamą arba persikelti iš Mekos teritorijų. Jiems nepersikėlus ir nepriėmus tikėjimo, jų kraujas būtų tapęs leidžiamu.

6 ˹Pranaše Muhamedai˺, jeigu kas nors iš stabmeldžių prašo tavęs apsaugos – suteik ją jiems, kad jie galėtų išgirsti Alacho žodžius, ir palydėk juos į saugią vietą, nes jie yra žmonės, kurie nežino.

7 Kaip šie stabmeldžiai galėtų turėti sutartį su Alachu ir Jo Pasiuntiniu, nebent tuos, su kuriais sudarėte sutartį Šventojoje Mečetėje? Tad kol jie yra teisūs jums, ˹laikydamiesi sutarties˺, būkite teisūs jiems. Iš tiesų, Alachas myli dievobaiminguosius.

8 Kaip ˹tarp jūsų gali būti sutartis˺, kai vos tik įgiję pranašumą prieš jus, jie praranda pagarbą giminystės ryšiams ir sutarčiai. Jie meilikauja savo liežuviais, bet atmeta tai širdyse. Dauguma jų yra maištautojai.

9 Jie renkasi menką pelną vietoj Alacho apreiškimų, nugręždami ˹kitus˺ nuo Jo tako. Pikta tai, ką jie daro!

10 Jie negerbia nei giminystės ryšių, nei sutarčių su tikinčiaisiais. Jie peržengia ribas.

11 Tačiau jeigu jie atgailauja, atlieka maldą ir moka išmaldos mokestį – tada jie yra jūsų tikėjimo broliai. Taip Mes išaiškiname apreiškimus žinantiems žmonėms.

12 O jeigu jie sulaužo sutartis po jų sudarymo ir puola jūsų tikėjimą – tada kovokite su netikėjimo vadais. Iš tiesų, jiems nėra ˹šventų˺ sutarčių. ˹Kovokite su jais˺, kad jie nustotų ˹darę blogį˺.

13 Nejaugi nekovosite su tais, kurie sulaužė sutartis, sąmokslavo ištremti Pasiuntinį ir užpuolė jus pirmi? Ar bijote jų? Alachas yra labiau nusipelnęs jūsų baimės, jeigu esate tikintieji!

14 Kovokite su jais ir Alachas nubaus juos jūsų rankomis, pažemins juos, suteiks jums pergalę, nuramins tikinčiųjų širdis

15 ir pašalins pyktį iš jų širdžių. Alachas atleidžia, kam panori. Jis yra Visa Žinantis, Išmintingas!

16 Ar galvojate, kad būsite palikti ˹be išbandymo˺, kuomet Alachas neatskleidė tarp jūsų tų, kurie stengiasi vardan Jo ir nesirenka sau globėjų vietoj Alacho, Jo Pasiuntinio ir kitų tikinčiųjų? Alachas yra Visa Suprantantis, ką jūs darote.

17 Stabmeldžiai neturi teisės rūpintis Alacho mečetėmis, kai jie atvirai skelbia tikėjimo atmetimą. Jų darbai yra beverčiai. Jie bus Ugnyje amžinai.

18 Alacho mečetės turi būti išlaikomos tik tų, kurie tiki į Alachą ir Paskutiniąją Dieną, atlieka maldą, moka išmaldos mokestį ir bijo tik Alacho. Tokie žmonės gali tikėtis būti ˹teisingai˺ vedami.

19 Ar jūs, ˹stabmeldžiai˺, laikote piligrimo pagirdymą ir Šventosios Mečetės išlaikymą lygiu tikėjimui į Alachą ir Paskutiniąją Dieną bei stengimuisi vardan Jo? Jie nėra lygūs Alachui. Alachas neveda piktadarių ˹į tiesą˺.

20 Tie, kurie priėmė tikėjimą, emigravo ir stengėsi vardan Alacho savo turtu ir gyvybėmis yra viršesni Jo akivaizdoje. Jie bus nugalėtojai.

21 Jų Viešpats duoda jiems gerą žinią apie Savo malonę, patenkinimą ir Rojaus sodų amžiną palaimą,

22 kurioje jie bus amžinai. Iš tiesų, pas Alachą yra atlygis didis.

23 Tikintieji! Neimkite savo tėvų ir brolių globėjais, jeigu jie suteikė pirmenybę tikėjimo atmetimui, o ne priėmimui. Kurie iš jūsų tai darys – bus piktadariai.

24 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Jeigu jūsų tėvai, palikuonys, broliai, sutuoktiniai, artimieji, įgytas turtas, prekyba, kurios sąstingio bijote, ir būstai, kuriais esate patenkinti, yra labiau jūsų mylimi nei Alachas, Jo Pasiuntinys ir pastangos vardan Jo – tada laukite, kol Alachas priims Savo sprendimą. Alachas neveda maištingų žmonių ˹tiesiu keliu˺.“

25 Išties Alachas davė jums pergalę daugybėje mūšių, netgi Chuneinio dieną, kai žavėjotės savo pačių skaičiumi, bet jis nesuteikė jums naudos.[1] Visa žemė, nepaisant jos platumo, atrodė jums ankšta, ir jūs nusigręžėte atsitraukdami.

[1] Musulmonams išlaisvinus Meką 8 m. po Hidžros dauguma arabų genčių prisiekė ištikimybę Pranašui Muhamedui, išskyrus Havāzin ir Ṡakīf gentis, kurios nusprendė užpulti musulmonus. Jiems atremti buvo surinkta dvylika tūkstančių karių, kurie sudarė didžiausią kada nors matytą musulmonų kariuomenę. Kai kurie musulmonai buvo užtikrinti lengva pergale, bet Chuneinio slėnio vietoje buvo užklupti iš pasalos ir turėjo atsitraukti. Galiausiai, musulmonų kariauna buvo pergrupuota ir laimėjo mūšį, bet tai parodė, jog net didelis pranašumas prieš priešą negali garantuoti pergalės.

26 Tada Alachas atsiuntė Savo Pasiuntiniui ir tikintiesiems ramybę bei nematomas pajėgas [t. y. angelus] ir nubaudė atmetusiuosius tikėjimą. Toks buvo atlygis netikintiesiems.

27 Po to Alachas priims atgailą iš ko panorės. Alachas yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!

28 Tikintieji! Iš tiesų, stabmeldžiai yra nešvarūs,[1] tad neleiskite jiems priartėti prie Šventosios Mečetės po šių metų. Jeigu bijote nepritekliaus – Alachas jus praturtins iš Savo dosnumo, jeigu panorės. Iš tiesų, Alachas yra Visa Žinantis, Išmintingas!

[1] Stabmeldžiai islamo teologijoje yra laikomi dvasiškai nešvariais dėl savo stabmeldystės. Ši nešvara skiriasi nuo fizinės nešvaros.

30 Judėjai tarė: „Uzairas yra Alacho sūnus“,[1] o krikščionys tarė: „Mesijas yra Alacho sūnus.“ Tokie jų nepagrįsti teiginiai, imituojantys žodžius netikinčiųjų, buvusių anksčiau jų. Teprakeikia juos Alachas! Kaip toli jie nuklydę!

[1] Nors tai niekada netapo paplitusia judėjų dogma, Uzairą Dievo sūnumi laikė kai kurie ikiislamiškos Arabijos judėjai.

32 Jie nori užgesinti Alacho šviesą savo lūpomis, bet Alachas leidžia Savo šviesai tik plisti, net jei netikintieji to nekęs.

33 Jis atsiuntė Savo Pasiuntinį su vedimu ir tiesos religija, kad parodytų ją esant aukščiau kitų religijų, net jeigu stabmeldžiai to nekęs.

34 Tikintieji! Iš tiesų, daugybė rabinų ir vienuolių neteisingai ryja žmonių turtą ir nugręžia juos nuo Alacho tako. Tiems, kurie kaupia auksą ir sidabrą, ir neleidžia jo vardan Alacho – duokite jiems gerą žinią apie skausmingą bausmę!

35 Ateis Diena, kai jų lobiai bus įkaitinti Pragaro Ugnyje ir jų kaktos, šonai ir nugaros bus jais pažymėti. ˹Jiems bus tarta˺: „Štai lobis, kurį kaupėte sau. Ragaukite tai, ką kaupėte!“

36 Iš tiesų, mėnesių skaičius, nulemtas Alacho, yra dvylika mėnesių – įrašytų Alacho Įraše tądien, kai Jis sukūrė dangus ir žemę – keturi jų yra šventi.[1] Tai yra teisingas kelias, tad neenkite vieni kitų jų metu. Kovokite su atmetusiaisiais tikėjimą kartu, kaip ir jie kovoja prieš jus kartu. Žinokite, jog Alachas yra su dievobaimingaisiais.

[1] Žr.: 9:5 išnašą.

37 Iš tiesų, ˹šventųjų mėnesių draudimų˺ atidėjimas tik padidina jų netikėjimą. Dėl to netikintieji yra paklaidinami. Jie leis tai vienais metais ir uždraus kitais, kad atitiktų šventų Alacho mėnesių skaičių.[1] Tačiau tai darydami jie tiktai leidžia sau tai, ką uždraudė Alachas. Jų pikti darbai yra išgražinti jiems. Alachas neveda tikėjimą atmetusiųjų.

[1] Šventųjų mėnesių draudimai buvo pripažinti tarp arabų genčių dar nuo senojo Abraomiškojo monoteizmo laikų. Todėl arabų gentys tikėjo karinių veiksmų draudimu šių mėnesių metu net ir prieš islamo atėjimą. Vis dėlto kai kurios gentys nesilaikydavo šių draudimų ir „perkeldavo“ draudžiamus mėnesius, uždrausdamos kovą kitais mėnesiais ir taip sudarydamos galimybę kariauti joms patogiu laiku. Ši Korano eilutė pabrėžia, kad toks elgesys yra nuodėmingas bandymas manipuliuoti Dievo nurodymais.

38 Tikintieji! Kodėl, kai jums pasakyta: „Eikite ir kovokite vardan Alacho!“, tampate prispausti prie žemės? Ar teikiate pirmenybę šiam gyvenimui prieš Ateinantį?[1] Koks menkas malonumas šio gyvenimo palyginus su Ateinančiu!

[1] Ši ir sekančios eilutės buvo apreikštos besiruošiant ekspedicijai į Tabuką (miestą esantį Arabijos vakaruose), po to, kai Pranašas Muhamedas, tebūnie jam taika, sužinojo apie bizantiečių planus įsiveržti į Arabiją. Pati ekspedicija turėjo įvykti vidurvasarį, kai kelionės buvo ypač sunkios dėl kaitros. Taip pat kelias į Tabuką buvo labai ilgas. Dėl šios priežasties didelis kiekis arabų atsisakė dalyvauti ekspedicijoje, nematydami tame naudos.

39 Jeigu nežengsite pirmyn, Jis nubaus jus skausminga bausme ir pakeis jus kitais žmonėmis, o jūs būsite Jam nepakenkę nė kiek. Alachas yra Galintis Viską.

40 Jeigu nepadėsite Pranašui, ˹žinokite˺, kad Alachas padėjo jam, kai netikintieji jį išvarė ˹iš Mekos˺ ir jis buvo vienas iš dviejų. Kai jiedu buvo oloje, jis nuramino savo bendražygį: „Neliūdėk, iš tiesų, Alachas yra su mumis.“[1] Tad Alachas atsiuntė Savo ramybę Pranašui, sustiptino jį kariais, kurių nematėte, ir padarė netikinčiųjų žodžius žemiausiais, kai Alacho žodis buvo aukščiausias. Alachas yra Visa Galintis, Išmintingas!

[1] Ši eilutė kalba apie Pranašą Muhamedą, tebūnie jam taika, kartu su savo bendražygiu, Abū Bakru, besislepiančius oloje nuo juos persekiojusių Mekos stabmeldžių. Vienas jų ieškojusių stabmeldžių priėjo prie olos taip arti, kad būtų juos pamatęs, jei tik būtų pasilenkęs. Abū Bakrui išsigandus, Pranašas nuramino jį, patikindamas, kad Dievas juos apsaugos.

41 ˹Tikintieji!˺ Ženkite pirmyn, bus lengva ar sunku, ir kovokite savo turtu bei gyvybėmis vardan Alacho. Tai yra geriau jums, jeigu žinotumėt.

42 Jie būtų sekę tavimi, ˹Pranaše Muhamedai˺, jeigu nauda būtų buvus matoma ir kelionė trumpa, tačiau ji atrodė jiems per ilga. Jie prisieks Alachu: „Jei galėtume, eitume mūšin su tavimi.“ Taip jie sunaikina patys save. Alachas žino, kad jie meluoja.

43 Tegul Alachas atleidžia tau, ˹Pranaše Muhamedai˺! Kodėl leidai jiems pasilikti užnugary, kol nebuvo atskirti tiesą sakantys nuo melavusiųjų?

44 Tikintieji į Alachą ir Paskutiniąją Dieną neprašo tavęs jų atleisti nuo prisidėjimo prie kovos savo turtu ir gyvybėmis. Alachas gerai žino dievobaiminguosius.

45 Tavęs to prašo tie, kurie netiki į Alachą ir Paskutiniąją Dieną, kurių širdys abejoja. Tad jie dreba dėl savo abejonių.

46 Jei būtų norėję eiti į mūšį, jie būtų tam pasiruošę. Tačiau Alachas nenorėjo, kad jie žygiuotų, tad leido jiems pasilikti užnugary, ir jiems buvo pasakyta: „Pasilikite su tais ˹bejėgiais˺, kurie pasilieka.“

47 Jeigu jie eitų mūšin su jumis, sukeltų tik painiavą ir paskubomis tarp jūsų skleistų vaidus. Kai kurie iš jūsų būtų įdėmiai klausę jų. Alachas yra Visa Žinantis apie piktadarius.

48 Jie siekė vaidų jau prieš tai, kurdami sąmokslus prieš tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, kol neatėjo tiesa ir nepasirodė Alacho pergalė – jiems tuo besibjaurint.

49 Kai kurie iš jų sako: „Leisk man ˹likti namuose˺ ir nestatyk manęs prieš pagundą.“[1] Be abejonės, jie jau yra pagundoje. Iš tiesų, Pragaras apims atmetusiuosius tikėjimą.

[1] Kai kurie iš veidmainių teisinosi negalintys dalyvauti Tabuko ekspedicijoje dėl savo pagundų romėnų moterims.

29 Kovokite su Rašto žmonėmis, kurie netiki į Alachą ir Paskutiniąją Dieną, nesilaiko to, ką Alachas ir Jo Pasiuntinys uždraudė, ir nepriima tiesos religijos, kol jie noriai nemokės duoklės,[1] būdami nuolankūs.

[1] Duoklė (arab. džizia) – tai mokestis, kurį islamo valdomose žemėse mokėdavo nemusulmonai, ypač Rašto žmonės (arab. Ahl-ul-Kitāb – krikščionys, judėjai ir kai kurios kitos religinės grupės,). Šis mokestis buvo laikomas islamo valdžios viršenybės pripažinimu, o mainais kitatikiams buvo užtikrinama apsauga, religijos išpažinimo laisvė bei kitos privilegijos. Moterys, vaikai, senoliai, vargšai, dvasininkai ir neįgalūs asmenys buvo atleidžiami nuo šio mokesčio. Kadangi islamo teisė iš pačių musulmonų reikalauja išmaldos mokesčio (zakāt), džizia turėtų būti vertinama kaip išmaldos mokesčio atitikmuo, o ne kaip kitatikių priespaudos forma.

[1] Buvęs krikščionis, Pranašo, tebūnie jam taika, bendražygis – Adi ibn Chãtim, išgirdęs šią eilutę pareiškė, kad judėjai ir krikščionys negarbina savo rabinų ir vienuolių. Į tai Pranašas atsakė, kad jie garbina juos, priimdami jų draudimus tam, ką Dievas leido, ir leidimus tam, ką Jis uždraudė.

31 Jie paėmė savo rabinus ir vienuolius bei Mesiją, Marijos sūnų, viešpačiais vietoj Alacho,[1] nors jiems buvo įsakyta garbinti tik Vienatinį Dievą. Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Jį. Išaukštintas Jis virš to, ką Jam priskiria!

50 Jeigu tave užklumpa palaima, ˹Pranaše Muhamedai˺, jie sielvartauja, bet jeigu tave užklumpa nelaimė, jie sako: „Mes ėmėmės atsargumo iš anksto“, nusigręždami ir besidžiaugdami.

51 Sakyk: „Niekas mūsų neužklups, išskyrus tai, ką Alachas nulėmė. Jis yra mūsų Globėjas.“ Tegul Alachu pasikliauja tikintieji.

52 Sakyk: „Ar laukiate, kol mus užklups viena iš dviejų gėrybių [t. y. kankinystė arba pergalė], kai mes laukiame, kol Alachas užklups jus su bausme iš Savęs arba mūsų rankų? Laukite! Mes irgi lauksime su jumis.“

53 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Leiskite vardan Alacho, noromis ar ne – tai nebus priimta iš jūsų. Iš tiesų, jūs esate maištautojai.“

54 Vienintelis dalykas, kuris neleidžia jų labdarai būti priimtai, yra tai, jog jie atmeta Alachą ir Jo Pasiuntinį, atlieka maldas tingiai ir aukoja nenoromis.

55 Tad neleisk jų turtui ar vaikams tave nustebinti, ˹Pranaše Muhamedai˺. Alachas siekia tuo nubausti juos šiame gyvenime ir kad jų sielos iškeliautų jiems esant netikėjime.

56 Jie prisiekia Alachu, kad yra vieni iš jūsų, tačiau jie nėra. Jie sako tai iš baimės.

57 Jei atrastų prieglobstį, olą ar kitokią vietą ˹pasislėpti˺, jie ten veržtųsi stačia galva.

58 Kai kurie iš jų kaltina tave dėl labdaros paskirstymo, ˹Pranaše Muhamedai˺. Gavę jos dalį jie tampa patenkinti, bet negavę nieko – supyksta.

59 Jeigu tik jie būtų patenkinti tuo, ką Alachas ir Jo Pasiuntinys jiems davė, tardami: „Alacho užtenka mums. Alachas duos mums iš Savo dosnumo, kaip ir Jo Pasiuntinys. Į Alachą mes gręžiamės su lūkesčiais savo!“

60 Labdara yra skirta vargšams, nepasiturintiems, tiems, kurie yra nusamdyti jos tvarkymui, tiems, kurių širdys linksta ˹priimti tikėjimą˺, vergų išlaisvinimui, esantiems skoloje, vardan Alacho ar ˹nepasiturintiems˺ keliautojams. Tai – prievolė iš Alacho. Alachas yra Visa Žinantis, Išmintingas!

61 Tarp jų yra tie, kurie įžeidinėja Pranašą, sakydami: „Jis išklauso ˹ir priima viską už tiesą˺.“ Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Jis išklauso tai, kas geriau jums. Jis tiki į Alachą, pasitiki tikinčiaisiais ir yra malonė tikintiesiems iš jūsų.“ Įžeidinėjantiems Alacho Pasiuntinį bus skirta bausmė skausminga.

62 Jie prisiekia jums Alachu, kad pamalonintų jus, bet tai Alacho ir Jo Pasiuntinio malonės jie turėtų siekti, jeigu jie yra tikintieji.

63 Argi jie nežino, kad besipriešinantys Alachui ir Jo Pasiuntiniui bus Pragaro Ugnyje amžinai? Tai yra pažeminimas didžiausias.

64 Veidmainiai bijo, kad sūra bus apreikšta apie juos, atskleidžianti tai, kas jų širdyse. Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Ir toliau tyčiokitės! Alachas atskleis tai, ko bijote.“

65 Jeigu paklausite jų, jie atsakys: „Mes tik tuščiažodžiavome ir juokavome.“ Sakyk: „Ar tai buvo Alachas, Jo apreiškimai ir Jo Pasiuntinys, iš kurio tyčiojotės?

66 Nesiteisinkite! Jūs atmetėte tikėjimą po jo priėmimo.“ Mes atleisime atgailavusiems iš jūsų, bet nubausime kitus, už jų nusikaltimus.

67 Veidmainiai ir veidmainės yra visi vienodi – jie skatina blogį, draudžia gėrį ir sulaiko tai, kas jų rankose. Jie užmiršo Alachą, tad Jis užmiršo juos. Iš tiesų, veidmainiai yra maištautojai.

68 Alachas prižadėjo veidmainiams ir veidmainėms bei netikintiesiems amžiną būvį Pragaro Ugnyje. To jiems užteks. Alachas juos prakeikė, tad jie kentės amžiną bausmę.

69 ˹Jūs, veidmainiai˺, esate kaip tie, kurie buvo anksčiau jūsų. Jie buvo daug stipresni už jus ir turėjo daugiau turto bei atžalų. Jie mėgavosi savo dalia šiame gyvenime ir jūs mėgaujatės savąja. Jūs tuščiažodžiavote, kaip ir jie tuščiažodžiavo. Jų darbai nuėjo niekais šiame ir Ateinančiame gyvenime. Jie yra pralaimėtojai.

70 Ar jie negirdėjo žinių apie ˹sunaikintuosius˺ anksčiau jų – tautą Nojaus, adiečius ir samūdiečius, tautą Abraomo, midjaniečius ir sunaikintus ˹Sodomos ir Gomoros˺ miestus? Jų pasiuntiniai atėjo pas juos su aiškiais įrodymais. Alachas nebūtų jų nuskriaudęs, bet jie nuskriaudė patys save.

71 Tikintieji ir tikinčiosios yra globėjai vieni kitų. Jie ragina daryti gera ir draudžia bloga, atlieka maldą, moka išmaldos mokestį ir paklūsta Alachui bei Jo Pasiuntiniui. Jiems Alachas suteiks malonę. Iš tiesų, Alachas yra Visa Galintis, Išmintingas!

72 Alachas prižadėjo tikintiesiems ir tikinčiosioms Rojaus sodus, kuriuose teka upės, būti ten amžinai, bei nuostabius namus Amžinuose Soduose ir Dievo pasitenkinimą – pačią didingiausią ˹palaimą˺. Tai pergalė didžiausia!

73 Pranaše! Kovok su atmetusiaisiais tikėjimą bei veidmainiais ir būk griežtas jiems. Pragaras bus jų namai – koks siaubingas kelionės tikslas!

74 Jie prisiekia Alachu, jog nesakė nieko ˹šventvagiško˺, kai išties jie kalbėjo šventvagystes, atmetė tikėjimą po paklusimo ir planavo tai, ko negalėjo įgyvendinti.[1] Jie buvo pagiežingi tik dėl to, kad Alachas ir Jo Pasiuntinys juos praturtino iš Savo dosnumo. Jeigu atgailaus, tai bus geriau jiems, bet jeigu nusigręš – Alachas nubaus juos skausminga bausme šiame ir Ateinančiame gyvenime. Nebus jiems šioje žemėje nei globėjų, nei pagalbininkų.

[1] Pranašui Muhamedui, tebūnie jam taika, grįžtant iš Tabuko ekspedicijos, kai kurie veidmainiai planavo jį nužudyti.

75 Tarp jų yra prisiekiančių Alachu: „Jeigu Jis duos mums iš Savo dosnumo, skirsime tai labdarai ir būsime tarp teisuolių.“

76 Bet kai Jis davė jiems iš Savo dosnumo, jie sulaikė tai sau ir akiplėšiškai nusigręžė.

77 Tad už pažadų Alachui sulaužymą ir melagystes Jis sukėlė veidmainiškumą jų širdyse iki Dienos, kai jie susitiks su Juo.

78 Ar jie nežino, kad Alachas žino jų piktas mintis ir slaptas kalbas, ir jog Alachas žino nematomą?

79 Jie peikia tikinčiuosius, duodančius labdarai savo valia, ir išjuokia tuos, kurie duoda labdarai mažą dalį to, ką gali sau leisti. Alachas išjuoks juos ir jie kentės skausmingą bausmę.

80 ˹Pranaše Muhamedai, nesvarbu˺, ar melsi jiems atleidimo, ar ne. Net jei melsi jiems atleidimo septyniasdešimt kartų, Alachas jiems neatleis, nes jie atmetė tikėjimą į Alachą ir Jo Pasiuntinį. Alachas neveda maištautojų ˹tiesiu keliu˺.

81 Apsidžiaugė pasilikusieji užnugaryje dėl savo sprendimo išvykus Alacho Pasiuntiniui, ir neapkentė prisidėjimo savo turtu ir gyvybėmis vardan Alacho bei tarė: „Nežygiuokite kaitroje.“ Sakyk: „Pragaro Ugnis yra dar kaitresnė.“ Jeigu jie tai suprastų!

82 Tad leisk jiems pasijuokti šiek tiek – jie raudos daug. Tai bus atlygis už jų veiksmus.

83 Jeigu Alachas sugrąžins tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, pas juos, ir jie prašys leidimo eiti žygin su tavim, sakyk: „Jūs nežygiuosite ir nekausite priešo su manimi niekada. Jūs buvote patenkinti pasilikimu užnugary pirmąjį kartą, tad likite su tais ˹bejėgiais˺, kurie pasilieka.“

84 Niekada nesimelsk ˹laidotuvių˺ maldos jų mirusiems ir nestovėk šalia jų kapo ˹laidotuvių metu˺. Jie atmetė tikėjimą į Alachą ir Jo Pasiuntinį ir mirė būdami maištautojai.

85 Tegul jų turtai bei palikuonys tavęs nesužavi. Alachas nori tuo nubausti juos šiame gyvenime, kad jų sielos paliktų juos būnant netikinčiaisiais.

86 Kai sūra yra apreikšta, liepianti tikėti į Alachą ir kovoti kartu su Jo Pasiuntiniu, jų turtingieji prašo išimties, tardami: „Palik mus su tais, kurie pasilieka.“

87 Jie yra patenkinti pasilikimu kartu su bejėgiais. Jų širdys buvo užantspauduotos, tad jie nesupranta.

88 Tačiau Pasiuntinys ir tikintieji kartu su juo kovojo savo turtu ir gyvybėmis. Jie turės tai, kas geriausia. Jie yra sėkmingieji.

89 Alachas parengė jiems Rojaus sodus, kuriuose teka upės, būti ten amžinai. Tai pergalė didžiausia!

90 Kai kurie beduinai taip pat atėjo teisindamiesi, siekdami ˹sau˺ išimties. Pasiliko užnugary tie, kurie melavo Alachui ir Jo Pasiuntiniui. Skausminga bausmė užklups atmetusius tikėjimą iš jų.

91 Nebus kaltės ˹pasilikti namuose˺ silpniesiems, sergantiems ir neturintiems galimybės, kol jie yra nuoširdūs Alachui ir Jo Pasiuntiniui. Nebus kaltės gera darantiesiems. Alachas yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!

92 Nėra kalti tie, kurie ateina pas tave, ˹Pranaše Muhamedai˺, prašydami jojamųjų gyvūnų, kuriems tu atsakei: „Negaliu jums surasti, kuo galėtumėt joti.“ Jie paliko tave ašarojančiomis akimis iš sielvarto, nes neturėjo kuo prisidėti.

93 Tačiau kalti yra siekiantys išimties be priežasties. Jie yra patenkinti pasilikimu su tais, kurie pasilieka. Alachas užantspaudavo jų širdis, tad jie nežino.

94 Jie teisinsis jums sugrįžus. Sakyk: „Nesiteisinkite. Mes jumis netikėsime. Alachas jau pranešė mums apie jus. Alachas ir Jo Pasiuntinys stebės jūsų veiksmus dabar, kol nebūsite sugrąžinti Visa Žinančiam matomą ir nematomą. Tada Jis praneš apie tai, ką darėte.“

95 Jums sugrįžus, jie prisiekinės Alachu, kad nuo jų nusigręžtumėte. Tad nusigręžkite nuo jų – iš tiesų, jie yra pasibjaurėtini. Pragaras bus jų prieglobstis – atlygis už tai, ką jie darė.

96 Jie prisieks tau, norėdami tave pamaloninti. Bet net jeigu būsi jais patenkintas – Alachas niekada nebus patenkintas maištautojais!

97 Beduinai yra labiausiai užsispyrę savo netikėjimu ir veidmainyste, bei mažiau linkę žinoti nurodymus, kuriuos Alachas apreiškė Savo Pasiuntiniui.[1] Alachas yra Visa Žinantis, Išmintingas!

[1] Jeigu beduinai atmesdavo tikėjimą ar tapdavo veidmainiai, dažniausiai jų netikėjimas ir veidmainystė būdavo stipresni už kitų žmonių. To priežastis buvo įprastas beduinų nekultūringumas ir aršumas. Taip pat jie buvo linkę mažiau sąveikauti su skirtingais žmonėmis, tad net priėmus islamą jų religinės žinios likdavo ribotos ir menkesnės už kitų.

98 Tarp beduinų yra tų, kurie laiko duotą labdarą praradimu ir laukia, kol jus ištiks nelaimė. Tegul nelaimė ištinka juos! Alachas yra Visa Girdintis, Visa Žinantis!

99 Tačiau tarp beduinų yra ir tikinčių į Alachą, Paskutiniąją Dieną ir laikančių savo aukas priartinančiomis prie Alacho ir ˹suteikiančiomis˺ jiems Pasiuntinio maldas. Iš tiesų, tai priartins juos. Alachas priims juos į Savo malonę. Iš tiesų, Alachas yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!

100 Pirmaisiais palikusiais savo namus ir pirmaisiais jiems padėjusiais[1] bei gerais darbais juos sekančiais – Alachas yra patenkintas jais ir jie yra patenkinti Juo. Jis paruošė jiems Rojaus sodus, kuriuose teka upės, būti ten amžinai ir per amžius. Tai pergalė didžiausia!

[1] T. y. pirmieji musulmonai, persikėlę iš Mekos į Mediną, vadinami „Emigravusiaisiais“ (al-Muhādžirūn), bei Medinos gyventojai, priėmę atvykusius musulmonus iš Mekos, vadinami „Padėjėjais“ (al-Anṣār).

101 Kai kurie beduinai esantys aplink jus yra veidmainiai, kaip ir kai kurie Medinos gyventojai. Jie tapo veidmainystės meistrais. Jie nėra žinomi tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, bet Mes žinome juos. Mes nubausime juos du kartus ˹šiame gyvenime˺ ir tada jie bus sugrąžinti didžiai bausmei ˹Ateinančiajame˺.

102 Kai kurie jų pripažino savo nusižengimus. Jie darė gerus darbus, bet sumaišė juos su blogais. Alachas priims jų atgailą. Alachas yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!

103 Imk iš jų turto labdarą, ˹Pranaše Muhamedai˺, kad apvalytum ir išgrynintum juos, ir melskis už juos – iš tiesų, tavo malda jiems suteikia ramybę. Alachas yra Visa Girdintis, Visa Žinantis!

104 Ar jie nežino, kad tik Alachas priima Savo tarnų atgailą ir gauna jų aukas, ir kad Alachas yra Priimantis Atgailą, Suteikiantis Malonę?

105 Sakyk jiems, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Darykite, ką norite. Alachas, Jo Pasiuntinys ir tikintieji matys jūsų darbus. Jūs būsite sugrąžinti pas Žinantį matomą ir nematomą. Tada Jis praneš apie tai, ką darėte.“

106 Tačiau kiti jų laukia Alacho sprendimo – juos nubausti arba jiems atleisti. Alachas yra Visa Žinantis, Išmintingas!

107 Yra ˹veidmainių˺, kurie pastatė mečetę siekdami žalos, tikėjimo atmetimo, tikinčiųjų suskaldymo ir ˹karinio˺ posto tiems, kurie kovojo prieš Alachą ir Jo pasiuntinį.[1] Jie prisieks: „Mes troškome tiktai gero“, bet Alachas liudija, kad jie meluoja.

[1]Šioje eilutėje kalbama apie veidmainių pastatytą mečetę, kuria jie siekė atsiriboti nuo tikinčiųjų bendruomenės.

108 Nesimelsk joje niekada. Mečetė pastatyta ant dievobaimingumo nuo pirmosios dienos yra labiau verta tavo maldos. Joje yra vyrų, trokštančių apsivalyti. Alachas myli apsivalančiuosius.

109 Kuris yra geresnis – tas, kuris stato pamatus ant dievobaimingumo ir Alacho malonės, ar tas, kuris juos stato ant griūvančio skardžio krašto, kuris įgriūna su juo Pragaro Ugnin? Alachas neveda piktadarių ˹tiesiu keliu˺.

110 Jų iškeltas statinys liks veidmainiškumo kuru jų širdyse, kol šios bus suplėšytos. Alachas yra Visa Žinantis, Išmintingas!

111 Iš tiesų, Alachas nupirko tikinčiųjų gyvybes ir turtą už jiems skirtą Rojų. Jie kovoja vardan Alacho ir žudo arba yra nužudyti. Tai yra pažadas teisus, Alacho duotas Toroje, Evangelijoje ir Korane. Kieno pažadas yra teisesnis už Alacho? Tad džiaukitės savo mainais su Juo. Tai pergalė didžiausia!

112 ˹Tikintieji yra˺ atgailaujantys, atsidavę garbinime, šlovinantys ˹savo Viešpatį˺, pasninkaujantys, besilenkiantys ir puolantys kniūbsčia, kviečiantys į gėrį ir draudžiantys blogį, besilaikantys Alacho nustatytų ribų. Duokite gerą žinią tikintiesiems!

113 Nedera Pranašui ir tikintiesiems prašyti atleidimo stabmeldžiams, net jeigu jie yra artimi giminaičiai, kai pasidarė aišku tai, kad jie yra gyventojai Ugnies.

114 Abraomas prašė atleidimo savo tėvui tik dėl pažado, duoto jam, tačiau jam supratus, kad jo tėvas yra Alacho priešas, Abraomas nusiplovė savo rankas.[1] Iš tiesų, Abraomas buvo gailiaširdis, pakantus.

[1] Abraomas prašė Dievo atleisti jo tėvui Azarui (žr. 19:47 ir 60:4). Tačiau Azarui mirus netikėjime, Abraomas nustojo melstis už jį.

118 Ir Jis ˹atleido˺ trims pasilikusiems užnugary ˹kurie krimtosi dėl savo kaltės˺, kol žemė tapo jiems per ankšta, nepaisant jos platybės, ir jų sielos buvo draskomos kančios. Jie žinojo, kad nėra prieglobsčio nuo Alacho, išskyrus pas Jį. Tad Jis atsigręžė į juos malonėje, kad jie galėtų atgailauti. Iš tiesų, Alachas yra Priimantis Atgailą, Suteikiantis Malonę!

119 Tikintieji! Bijokite Alacho ir būkite su teisuoliai.

120 Nederėjo Medinos gyventojams ir ją supantiems beduinams pasilikti užnugary Alacho Pasiuntiniui ˹išvykus˺, ar teikti pirmenybę sau vietoj jo. Taip yra, nes jiems kenčiant troškulį, išsekimą ir alkį vardan Alacho, ar žengiant žemėn ir taip sukeliant nerimą netikintiesiems, ar sukeliant žalą priešams – tai yra užrašoma jiems kaip geras darbas. Iš tiesų, Alachas neleidžia gera darančiųjų atlygiui būti prarastam.

121 Jiems duodant labdarą, didelę ar mažą, ar ˹vardan Alacho˺ peržengiant slėnį – jiems įrašoma tai, kad Alachas suteiktų geriausią atlygį už jų darbus.

122 Nedera tikintiesiems žygiuoti ˹mūšin˺ visiems kartu. Dalis kiekvieno būrio turėtų pasilikti ir siekti religijos supratimo, kad galėtų mokyti savo žmones, jiems sugrįžus pas juos, kad jie saugotųsi ˹nuo blogio˺.

123 Tikintieji! Kovokite su netikinčiaisiais, supančiais jus, ir parodykite prieš juos savo tvirtumą. Žinokite, kad Alachas yra su dievobaimingaisiais.

124 Kai sūra yra apreikšta, kai kurie jų klausia ˹pašiepdami˺: „Kurių iš jūsų tikėjimas dėl to sustiprėjo?“ Priėmusiems tikėjimą dėl to sustiprėja tikėjimas, jiems pradžiungant.

125 Tačiau tiems, kurių širdyse yra ˹veidmainystės˺ liga – sustiprėja tik jų nedorybė po nedorybės. Jie mirs netikėjime.

126 Ar jie nemato, kad yra išbandomi kartą ar du per metus?[1] Jie neatgailauja ir nepasimoko.

[1] T. y. jų veidmainiškumas yra atskleidžiamas daugybę kartų.

127 Kai sūra apreiškiama, jie pasižiūri vieni į kitus, ˹lyg tardami˺: „Ar kas žiūri į jus?“ Ir tada pasišalina. Alachas nugręžė jų širdis šalin, nes jie yra žmonės, nesistengiantys suprasti.

128 Išties atėjo pas jus Pasiuntinys iš jūsų pačių tarpo. Sielvartingas dėl jūsų kančių, susirūpinęs dėl jūsų ˹vedimo˺, maloningas ir suteikiantis malonę tikintiesiems.

129 Jeigu jie nusigręžia, tada sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Alacho užtenka man. Niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Jį. Juo aš pasikliauju – Jis yra Viešpats Sosto Didingo!“

115 Alachas nepasmerks žmonių nuklydimui, kai juos nuvedė ˹tiesiu keliu˺, kol neišaiškins to, ko jie turi vengti. Iš tiesų, Alachas yra Žinantis Viską.

116 Iš tiesų, Alachui priklauso dangų ir žemės karalystė. Jis suteikia gyvybę ir mirtį. Nėra jums, be Alacho, nei globėjo, nei padėjėjo.

117 Alachas atleido Pranašui,[1] Emigravusiems ir jų Padėjėjams, kurie rėmė jį ˹Tabuko žygio˺ sunkumų laiku, po to, kai dalies jų širdys buvo benukrypstančios ˹nuo tiesaus kelio˺. Jis priėmė jų atgailą. Iš tiesų, Jis yra Visuomet Maloningas, Suteikiantis Malonę.

[1] Pranašui Muhamedui, tebūnie jam taika, yra atleidžiama už tai, kad jis leido veidmainiams pasilikti užnugaryje.