71. Nojus

Ši Mekos laikotarpio sūra apibūdina kaip pranašas Nojus, tebūnie jam taika, 950 metų kvietė žmones paklusti Dievui (žr.: 29:14). Tačiau jo tauta neigė Nojaus skelbiamas tiesas apie Dievo vienumą ir gailestingumą, ir to pasekmėje buvo nubausti tvanu.

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

24 Išties jie paklaidino daugelį. Tad suteik piktadariams tik nuklydimą.“

25 Dėl nuodėmių jie buvo paskandinti ir priimti Ugnin. Jie nerado, kas jiems padėtų prieš Alachą.

26 Nojus meldė: „Mano Viešpatie! Nepalik nė vieno atmetusio tikėjimą žemėje.

27 Jeigu paliksi juos, jie paklaidins Tavo tarnus ir gimdys tik nedorėlius, atmetusius tikėjimą.

28 Mano Viešpatie! Atleisk man, mano tėvams ir žengiantiems į mano namus tikėjime, bei tikintiesiems ir tikinčiosioms, o piktadariams nesteik nieko, išskyrus jų pražūtį.“

1 Iš tiesų, Mes siuntėme Nojų jo tautai, ˹tardami jam˺: „Įspėk savo tautą, kol skausminga bausmė neužklupo jų.“

2 Nojus tarė: „Mano tauta! Aš esu siųstas jums su aiškiu perspėjimu:

3 garbinkite Alachą, bijokite Jo, ir pakluskite man.

4 Jis atleis jūsų nuodėmes ir atidės jūsų pabaigą iki nustatyto laiko. Iš tiesų, kai Alacho nustatytas laikas ateis – jis negalės būti atidėtas, jeigu tai žinotumėte!“

5 Jis tarė: „Mano Viešpatie! Iš tiesų, aš kviečiau savo tautą dieną ir naktį,

6 bet mano kvietimas tik paskatino juos nusigręžti.

7 Kiekvieną kartą man pakvietus juos į Tavo atleidimą, jie užsikemša pirštais savo ausis, uždengia save drabužiais, tęsdami ˹tiesos atmetimą˺, ir tampa pasipūtę išdidume.

8 Aš kviečiau juos atvirai,

9 o po to kviečiau juos viešai ir privačiai,

10 sakydamas: ‘Siekite savo Viešpaties atleidimo – iš tiesų, Jis yra Atleidžiantis.

11 Jis užlies jus gausiu lietumi,

12 suteiks jums turto ir vaikų, ir duos jums sodus bei upes.

13 Kas jums yra, kad nerodote pagarbos Alacho Didybei,

14 kai Jis sukūrė jus etapais?

15 Ar nematote, kaip Alachas sukūrė septynis dangus, vieną virš kito,

16 padarydamas juose mėnulį šviesa ir saulę žibintu?

17 Alachas padarė jus augančius iš žemės lyg augalus.[1]

[1] Kaip ir augalai išaugantys iš žemės, žmonijos tėvas, Adomas, buvo sukurtas iš jos. Todėl visa žmonija, metaforine prasme, buvo išauginta iš žemės.

18 Po to Jis sugrąžins jus į ją ir vėl iš jos pakels.

19 Alachas ištiesė jums žemę,

20 kad vaikščiotumėte jos plačiais takais.’“

21 Nojus tarė: „Mano Viešpatie! Iš tiesų, jie nepakluso man, bet sekė tuo ˹didžiūnu˺, kurio turtas ir vaikai suteiks jam tik praradimą.

22 Jie surezgė didį sąmokslą

23 ir tarė:  ‘Neapleiskite savo stabų, ypač Vádo, Suvo, Jágūso, Jáūko ir Násro.’[1]

[1] Šie buvo pagrindiniai Nojaus tautos stabai. Prieš pradedant juos garbinti, jie buvo dievobaimingi žmonės, kurių garbei Nojaus protėviai pastatė statulas. Laikui bėgant, tos statulos tapo garbinamais stabais.