Ramadanas – daugiau nei pasninkas

Ramadanas – šventas musulmonų pasninko mėnuo, per kurį pranašui Muhamedui buvo apreikštas Koranas. Tai yra devintasis mėnulio kalendoriaus mėnuo. Kadangi mėnulio kalendoriaus ciklai nesutampa su saulės, Ramadano mėnuo kiekvienais metais prasideda apytiksliai 10 dienų anksčiau nei praėjusiais. Šiais metais Ramadanas prasideda Kovo 10-sios vakare.

Pasninko metu musulmonai susilaiko nuo maisto, gėrimo, lytinių santykių, rūkymo nuo aušros iki pat saulėlydžio. Šių kūniškų troškimų atsisakymu siekiama priartėti prie Dievo ir apsivalyti tiek kūną, tiek dvasią. Įdomu yra tai, kad pasninkas yra svarbus ir kitose religijose. Apie tai užsimenama pačiame Korane: „Tikintieji! Pasninkas yra nurodytas jums, kaip buvo nurodytas buvusiems iki jūsų.“ [Koranas 2:183]

Pasninkas kitose tradicijose

Judaizme pasninkui suteikiama ne mažesnė svarba nei islame. Jom Kipuras (Yom Kippur), dar vadinamas atpirkimo diena, yra didžiausia judėjų religinė šventė, vykstanti tišrej mėnesio 10 dieną. Tai yra vienintelė pasninko diena, nurodyta Senojo Testamento kunigų knygoje: ,,Šis bus jums amžinas įstatymas: septintąjį mėnesį, dešimtąją mėnesio dieną jūs pasninkausite, ir nei čiabuvis, nei ateivis, gyvenantis tarp jūsų, nesiims jokio darbo. Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių Viešpaties akivaizdoje.“ [Kunigų knyga 16:29-31].

Jom Kipuro metu judėjai pasninkauja 25 valandas nuo saulėlydžio iki sekančios dienos saulėlydžio. Šiuo laikotarpiu jie ne tik nieko nevalgo, negeria, susilaiko nuo lytinių santykių, bet ir negali praustis, teptis kvapiosiomis medžiagomis ir aliejais bei nešioti odinių batų. Taip pat pasninko metu judėjams nėra leidžiama dirbti. Taip atsiribojant nuo kasdienių veiklų visas dėmesys skiriamas dvasiniam augimui. Šią dieną judėjai didžiąją laiko dalį praleidžia sinagogose melsdamiesi. Aukojimas labdarai taip pat yra neatsiejama pasninko dalis.

Tuo tarpu krikščionybėje, priešingai nei islame ir judaizme, pasninkas nėra privalomas. Naujajame Testamente rašoma, jog Jėzus, būdamas dykumoje, pasninkavo 40 dienų [Evangelija pagal Matą 4:2]. Dauguma krikščionių, minėdami šį laikotarpį, vadinamą Gavėnia, laikosi rimties ir atgailauja už praeityje padarytas nuodėmes, tačiau griežtai neatsisako maisto ir gėrimų, bet tam tikromis dienomis susilaiko nuo mėsos valgymo. Šias 40 dienų iki Velykų krikščionys skiria atgailai ir maldai.

Gavėnia yra svarbiausias tokio pasninko laikotarpis krikščionybėje, tačiau ne vienintelis. Pasninkaujama taip pat ir per Adventą, prieš Kalėdas. Tačiau šiandien tarp katalikų pasninko laikymosi tradicijos yra beveik nebepraktikuojamos, o tarp protestantų visai išnykusios.

Rytų ortodoksai pasninkui priskiria ypatingą reikšmę. Pagal jų tradicijas pasninkas yra skirstomas į kolektyvinį ir asmeninį. Kolektyvinis pasninkas padeda formuoti socialinius ryšius tarp pasninkaujančiųjų, kuomet jie turi kartu melstis dėl bendrų dalykų. Tuo tarpu asmeniniu lygmeniu pasninkas sustiprina unikalų žmogaus ir Dievo dvasinį ryšį.

Pasninkas islame

Kiekvieno musulmono gyvenime pasninkas užima ypatingą vietą ir yra vienas iš penkių islamo ramsčių, kuriuos sudaro (1) tikėjimo liudijimas, (2) kasdienės maldos, (3) išmaldos mokestis, (4) pasninkas ir (5) piligriminė kelionė į Meką. Ramadano laikotarpiu visi pasninkauti galintys musulmonai nuo saulėtekio iki saulėlydžio privalo atsisakyti maisto, gėrimo (įskaitant vandenį), lytinių santykių ir rūkymo.

Nors dauguma, išgirdę žodį „pasninkas“, pirmiausia pagalvoja apie susilaikymą nuo maisto produktų ar netgi badavimą siekiant išsivalyti organizmą, tikroji pasninko esmė islame yra daug gilesnė ir neapsiriboja tik kūnu.

Toje pačioje Korano eilutėje, kurioje kalbama apie pasninko nurodymą prieš Korano apreiškimą, yra pabrėžiama ir pati pasninko esmė: ,,Tikintieji! Pasninkas yra nurodytas jums, kaip buvo nurodytas buvusiems iki jūsų, kad taptumėt dievobaimingi“ [Koranas 2:183].

Kartą antrasis islamo Kalifas, ʿUmar ibn al-Khattab, paklausė Pranašo bendražygio Ubay ibn Kaʿb: „Kas yra dievobaimingumas?“ Į šį klausimą Ubay atsakė: „Ar kada ėjai keliu, kuriame yra daugybė dyglių?“ ʿUmar atsakė teigiamai, tad Ubay vėl paklausė: „Ką tuomet darei?“ ʿUmar atsakė: „Pakėliau savo drabužius ir buvau atsargus.“ Ubay tarė: „Tai yra dievobaimingumas.“

Taigi – dievobaimingumas, tai būsena, kai žmogus kiekvieną savo „žingsnį“ žengia atsargiai. Toks žmogus, prieš atlikdamas veiksmą, visada pagalvos, ar tas veiksmas yra doras ir priartinantis prie Dievo, ar nuodėmingas ir nuo Jo atstumiantis.

Svarbu paminėti, jog ne tik per Ramadaną, bet ir ištisus metus kiekvienas turėtų susilaikyti nuo blogų veiksmų ir žalos sau ar kitiems darymo. Pats žodis „islamas“ išvertus iš arabų kalbos reiškia paklusnumą Dievui. Musulmonai tiki, kad pasninkas padeda vystyti šį paklusnumą, atgailą, empatiją vargstantiems ir suteikia laiko dvasiniam tobulėjimui bei savistabai.

Ramadano metu 30 dienų iš eilės musulmonas susilaiko nuo žemiškų troškimų, taip ugdydamas savo valią susilaikyti nuo nuodėmių. Kiekvieną pasninko dieną musulmonas pajaučia tai, ką reiškia neturėti maisto ir vandens, taip tapdamas užjaučiančiu vargstančius. Taip pat kiekvieną pasninko dieną, vakare nutraukdamas savo pasninką, musulmonas jaučia dėkingumą už Dievo jam suteiktas gėrybes. Pasninko nutraukimas dažnai atliekamas mečetėse ar kitose bendruomenės susirinkimo vietose, taip stiprinant bendruomeniškumą.

Pasninkas sustiprina ir apvalo asmens charakterį. Pranašas Muhamedas ﷺ yra pasakęs: „Jeigu vienas jūsų atsikelia pasninkaudamas, tegul jis nekalba nepadoriai ir nesielgia neišmanėliškai, o jei kas nors jį apkalba ar nori ginčytis, tegul jis sako: „Aš pasninkauju, aš pasninkauju.“ [Sachych Muslim 1151]

Asmuo, kuris pasninkaudamas nesusilaiko nuo blogybių, neatlieka pasninko teisingai: „Kas (pasninkaudamas) nesusilaiko nuo melo ir netinkamų veiksmų, (tai) Allahui nereikia, kad jis atsisakytų savo valgio ir gėrimo.“ [Sachych al-Buchari: 1903]

Pasninko metu labai svarbi žmogaus intencija. Jeigu pasninkaujama dėl sveikatos ar dėl to, kad aplinkiniai nelaikytų to asmens silpnu, toks pasninkas yra bevertis Dievo akivaizdoje. Tikras pasninkas turi būti skirtas tik Dievui ir tik toks pasninkas iš tiesų suartina su Juo. Pranašas Muhamedas ﷺ yra pasakęs: „Kas pasninkauja Ramadano metu turėdamas nuoširdų tikėjimą ir tikėdamasis atlygio iš Alacho, tam bus atleistos visos jo praeities nuodėmės.“ [Sachych al-Buchari: 1901]

Kiekvieną Ramadano naktį musulmonai susirenka į mečetes naktinei taravych maldai, kuri įprastai trunka vieną ar dvi valandas. Taip visa bendruomenė yra kviečiama kartu prisiminti Dievą. Nors Dievo garbinimas yra asmeninis veiksmas, už kurį kiekvienas asmuo turės atsakyti asmeniškai, bendruomeninė malda padeda ugdyti dievobaimingumą ne tik asmeniniu, bet ir visuomeniniu lygiu, taip stiprindama visų musulmonų pamaldumą ir dorą.

Nemusulmonams Ramadano pasninkas gali atrodyti kaip labai didelis iššūkis. Iš tiesų, karštame klimate ar ilgomis vasaros dienomis pasninkas gali būti sekinantis. Todėl, pagal Korano ir Pranašo nurodymus, tie žmonės, kurie yra įsitikinę, jog pasninkas gali turėti neigiamą poveikį sveikatai, yra atleidžiami nuo pasninko. Taip pat pasninką atidėti gali keliautojai, ligoniai, vaikai bei nėščios moterys. Praleistas dienas Ramadano metu jie gali pasninkauti vėliau. O tie, kurie ir vėliau negali kompensuoti pasninko dėl sveikatos priežasčių, privalo paaukoti labdarai, vadinamai Fidya.

Ramadanas yra užbaigiamas Eid-al-Fitr švente, kuri prasideda dalinama Zakat-al-Fitr labdara vargstantiesiems ir maldomis mečetėje. Po to musulmonai švenčia ir džiaugiasi su šeima ir mylimais žmonėmis bei visa musulmonų bendruomene. Paprastai ši didelė šventė trunka iki trijų dienų. Jos metu yra draudžiama laikytis pasninko, nes ji ir yra skirta tam, kad pažymėtų pasninko pabaigą.

Kaip matome, pasninkas yra labai svarbus religijos elementas islame, tačiau didelė svarba jam taip pat teikiama ir krikščionių bei judėjų tradicijose. Visose trijose religijose juo siekiama to paties – nuoširdžiai atgailaujant apsivalyti nuo praeityje padarytų nuodėmių ir sustiprinti dvasinį ryšį su Dievu. Taip pat, kaip matėme, pasninko metu pabrėžiama bendruomenės svarba. Tačiau Ramadanas išsiskiria savo trukme. Tai yra trisdešimties dienų trunkantis seminaras, kurio metu tikintysis augina savo dievobaimingumą, dėkingumą ir atjautą, o visa musulmonų visuomenė – bendruomeniškumą.

Šaltiniai

S. Hameed, “Fasting in Different Religions” https://islamonline.net/en/fasting-in-different-religions/

A. Alfian, “Comparing the Teachings of Fasting in Christianity and Islam: A Reflective Comparison”, Satya Widya : Jurnal Studi Agama, 2022.

M.Akram, “Meaning and Significance of Fasting in Comparative Perspective a Study with Special Reference to Judaism, Christianity, and Islam”, Hamdard Islamicus, 2016.