Lietuvė musulmonė – studentė, dukra ir gyvūnų mylėtoja

Aš esu musulmonė. Bet taip pat aš esu žmogus, lietuvė, studentė, dukra. Islamas nėra sekta. Netgi vadinti jį religija ar tikėjimu nėra visiškai teisinga. Jis yra gyvenimo būdas, gidas laimei siekti. Šiame straipsnyje noriu parodyti, jog islamas nesuvaržo gyvenimo, atvirkščiai – jį išlaisviną, suteikia prasmę. Užuot ieškojusi skirtumų, labiau mėgstu kalbėti apie panašumus. Visi mes žmonės ir Dievas mūsų yra Vienas – esu šio požiūrio šalininkė. Kultūrinius skirtumus vertinu simboline prasme ir iš esmės grandiozinių skirtumų tarp skirtingų kultūrų neįžvelgiu.

Skaitau literatūrą apie tarpkultūriškumą, skirtingas religijas, skirtingas žmonių mases ir laikyti mūsų skirtumus simboliniais išmokau iš ten. Pasirinkau priimti islamą sava valia ir dėl to, kad islamas yra paskutinis apreiškimas skirtas visiems žmonėms. Aš religijas klasifikuoju ne į tautų, bet kartų, laikmečių, nes jei laikytis požiūrio, kad Dievas Vienas, ko moko monoteizmas – tai reiškia Vienas ir visiems tas pats.

Aš studijuoju verslo vadybą, kolegijoje. Esu baigusi sekretorės profesiją, bet šio amato, jei atvirai, nemėgstu. Man nepatinka dokumentų pildymai. Daug žmonių yra baigę specialybes, kurių nemėgsta, ir tai natūralu, kad esu viena iš jų. Taip pat daug kas studijuoja antrą specialybę, žinau studijuojančių ir trečia. Vadybą kaip sritį daug kas renkasi dėl jos plataus profilio ir perspektyvų ir dar dėl to, kad tai viena daugiausiai uždirbančių sričių. Neišimtis ir aš. Studijose labiausiai mėgstu komandinius darbus, literatūros skaitymą.

Myliu Lietuvą

Galėčiau save pavadinti Lietuvos patriote – visada prisimenu sausio 13, vasario 16, kovo 11, liepos 6 ir mėgstu priminti šeimai ir draugams, kad reikia iškelti vėliavą. Aš myliu Lietuvą. Islamas nedraudžia mylėti savo šalies. Bet draudžia šovinizmą. Pranašas Muhamedas (tebūnie jam taika) yra pasakęs: „Iš tiesų, arabas nėra geresnis už ne arabą, ir ne arabas už arabą, raudonodis už juodaodį, ar juodaodis už raudonodį, išskyrus pagal dievobaimingumą.“

Aš sutinku, kad mes turime iššūkių susijusių su žmogaus teisėmis. Sutinku, kad yra problemų susijusių su prastu užmokesčiu, ypač dirbantiems už minimalų atlygį. Aš tai žinau, nes turiu draugų tarpe tokių žmonių. Tačiau kalbant apie teigiamus dalykus, man labai patinka Lietuvos vėliava, tautiniai rūbai, kurie gali būti laikomi islamiškais, nes dengia moterų plaukus. Nuo vaikystės mėgstu dainą „Laisvė“ ir Lietuvos himną. Turiu polinkį į peizažo fotografiją ir labai mėgstu Lietuvos gamtą visais metų laikais.

Aš esu musulmonė ir lietuvė. Šie du identitetai vienas kitam netrukdo. Būti musulmone nereiškia išsižadėti Lietuvos tautybės ir jos vertybių. Tarp islamo išpažinėjų yra daugybė žmonių, turinčių skirtingas tautybes. Nemažai jų linkę į patriotiškumą. Žinau labai daug musulmonų kūrybos šia tema.

Ilgiuosi močiutės

Mes turime šeimas, giminaičius. Turime vaikystės prisiminimus apie artimiausius šeimos narius. Ypač artimą ryšį turėjau su močiute. Kaip ir visur aplinkiniai sakydavo, kad močiutė mane per daug lepino. Nors mano požiūriu – jos elgesio modelis su manimi labiau primena išmintingą auklėjimą, o ne perdėtą lepinimą. Ji mirė prieš dešimt metų ir aš jos dažnai pasiilgstu – pasiilgstu pokalbių, kurie galėdavo būti labai atviri ir nuoširdūs, pasiilgstu jos varškėtukų, prisimenu jos gamintus makaronus ir kartu su ja žiūrėtus turkiškus serialus kur pirmą kartą pamačiau dalį musulmonų kultūros apie tai nė nepagalvodama.

Mėgstamas maistas ir gėrimai taip pat yra tema, jungianti žmones. Dauguma mėgsta picas, makaronus ar kai kuriuos nacionalinius valgius. Aš esu picų, makaronų, blynų, varškėtukų mėgėja. Makaronų patiekalai patinka įvairūs – su mėsa, sūriu, kepintais svogūnais, daržovėmis, grybais. Mano mėgstamiausios picerijos yra Čili pica ir Can can. Aš myliu maistą ir įvairų. Mėgstu grikius, ryžius, kiaušinienes. Ne dietiškai, žmogiškai, bet ir ne „amerikietiškai“.

Mėgstu blynus su riebia grietine, nemėgstu liesų pieno produktų. Su saldumynais mano santykiai draugiški, bet ne daugiau. Rimtesni su picomis, makaronais, varškėčiais, mėsa ir blynais. Kalbant apie gėrimus, labai mėgstu kavą, žalią arbatą – įvairiais stiliais, su cukrumi, pienu, grietinėle, ar be jų. Esu šiek tiek emociškai priklausoma nuo šių gėrimų.

Esu katinėlių mylėtoja. Kiekvieną kartą, kai pamatau katinėlį, mane ištinka euforija. Jaučiu begalinę meilę gyvūnams. Mano šeima neseniai priglaudė porą katinėlių ir jie yra mano numylėtiniai, turintys daug įvairių vardų ir jų sąrašas tik ilgėja. Kai pamatau skelbimus apie išteklių trūkumus prieglaudose būna labai liūdna. Seku „Tušti Narvai“ projektą, norėčiau, kad būtų uždraustos kailinių ūkiai Lietuvoje. Nekenčiu kailinių, liūdina gyvūnų kančia. Pranašas Muhamedas (tebūnie jam taiką) uždraudė gyvūnų kankinimą savo žodžiais: „Kas nužudys bent žvirblį ar kitą gyvūną be pateisinamos priežasties, bus paklaustas apie tai Prikėlimo Dieną.“

Mėgstu stilių

Aš mėgstu drabužius ir stilių. Renkuosi skoningus apdarus, bet suprantu, kad viskas yra skonio reikalas. Man patinka prancūziškas žavesys ir paprastumas. Kartais žaviuosi prekiniais ženklais, Gucci, Balenciaga, Chanel. Dažniausiai dėviu juodus džinsus ir laisvus viršutinius drabužius. Nepakartojamas jausmas eiti miesto centru dėvint skarą. Aš esu musulmonė ir man svarbi išvaizda, stilius. Stilius nėra plaukų ar kūno demonstravimas, todėl stilingumas su islamo vertybėmis nesipjauna.

Esu Y kartos atstovė – kartos, kuri nemažai laiko skiria socialiniams tinklams. Aš juos naudoju islamo tikėjimui naudingiems tikslams. Grupėse apie islamą aprašau naudingą informaciją apie kultūrą, religiją, kultūros ir religijos skirtumus lietuvių kalba. Informaciją ir faktus grindžiu autoriais, juos imu iš knygų apie islamą, kurių pakankamai daug skaitau ir įvairių.

Socialinių tinklų dėka galiu susipažinti su vis daugiau lietuvių musulmonų, kurie dažnai gyvena užsienyje. Taip pat seku ir lietuviškus kanalus, kuriuos seka dauguma Lietuvių. Aš mėgstu bendrauti su įvairiais žmonėmis temomis apie tautybę. Socialinių tinklų dėka tai galiu. Mėgstu prisijungti prie pokalbių, kuriuose dalyvauja Prancūzijoje gyvenantys Magribo gyventojai.

Be gimtosios lietuvių, kalbu anglų kalba, kurią šiais laikais moka beveik visi, nors pasak mamos anglų mokytojos ne taip jau gerai. Taip pat šiek tiek rusų, nes ir mokykloje ir studijose kaip antra kalba buvo. Šiek tiek moku arabų, kurią mokausi savarankiškai. Dar ką moku – labai nedaug Prancūzų, kadangi kalbuosi su prancūziškai kalbančiais Magribo gyventojais. Man atrodo, jog prancūzų kalba arabų lupomis skamba gražiau, paprasčiau.

Liūdina nesupratingumas

Vienas didžiausių iššūkių su kuriuo susiduriu bendraudama su žmonėmis kyla iš nesupratingumo. Labai gaila, bet dalis žmonių tikisi tik vienpusiškos pagarbos ir kitokius nei jų būdus gyventi laiko netinkamais. Aš nemėgstu, kai man yra primetamas vaidmuo, kurio nenoriu – kai manęs reikalaujama šypsotis nuotraukoms, apsimenant esant neapsakomai laiminga prieš kitus, ar vasaros atostogų metu pasipuošus praeiti Basanavičiaus gatve. Aš nenoriu visiems besišypsančios moters vaidmens. Aš šypsausi tam, kam noriu, ir mano reikalas kam aš šypsausi ar kam noriu puošniai atrodyti.

Aš šypsotis, demonstruoti grožį, laimę, laimingas akimirkas noriu tik savo būsimam vyrui ir savo artimoms draugėms, taip pat močiutės draugėms su kuriomis palaikau ryšį. Tuo tarpu, žmonės prašantys manęs šypsotis nori kelti šias nuotraukas į socialinius tinklus, kur jas viešai matys kiti žmonės. Islamas vertina žmogaus privatumą, ypač moters. Kai kuriose islamiškose šalyse moteris fotografuoti draudžiamą. Jos nėra laikomos seksualumo objektais. Nemažai nemusulmonių moterų taip pat tam pritaria. Vertinu abipusę pagarbą ir liūdina, kai iš manęs jos reikalaujama, bet atgal duoti nenorima.

Galiu save pavadinti moterimi su skara, kartais dengianti veidą, Tai nereiškia, jog aš esu auka ar vergė, kaip kai kurie lietuviai įsivaizduoja musulmones. Bet tai reiškia, jog esu asmuo, saugantis savo privatumą ir brėžiantis ribas, mėgstantis abipusę pagarbą. Asmuo, kuris mėgsta bendravimą, tačiau kuriam svarbiau yra jo kokybė ir priimtinumas.

Kai kurie lietuviai kritikuoja musulmonus esą negerbiančiais moterų, bet patys pamiršta abipusės pagarbos esmę. Labai liūdna, bet dažnai iš lietuvių pusės jaučiuosi negerbiama ar net žeminama, kartais ne dėl religijos, bet tiesiog kaip žmogus. Žinoma, aš nesmerkiu jų, galbūt jie nespecialiai, o tiesiog nemoka kitaip.

Galiausiai, noriu pasakyti du svarbius dalykus. Visi mes žmonės, aš gerbiu skirtingus požiūrius, skirtingas nuomones, bet labai noriu, kad pagarba būtų abipusė. Aš islamą priėmiau į širdį dėl to, nes islamas ir jo knyga, Koranas, yra Dievo žinia, skirta ne tik arabams, ar kitoms tautybėms šiandien išpažįstančioms islamą, bet visai žmonijai. Ji patvirtina tai, kas buvo apreikšta anksčiau – Evangeliją, Dovydo psalmes ir Torą – žinią, jog Dievas yra Vienas Dievas, ir niekas nėra vertas garbinimo, įskaitant visus stabus, šlovę, turtą ir kitus troškimus, išskyrus Jį. Tai galutinis Dievo apreiškimas žmonijai.