Kodėl dauguma musulmonų pabėgėlių Europoje yra vyrai?

Prasidėjus „pabėgėlių krizei“, mes matėme kaip ne visada pabėgėliams simpatiška žiniasklaida ar politikai argumentavo, jog nauji atvykėliai kelia grėsmę Europos saugumui. Viena pagrindinių to priežasčių – faktas, kad dauguma prieglobsčio prašymus pateikusių musulmonų buvo vyrai (net 70% visų pabėgėlių).

Šie nuo karo žiaurumų bėgantys vyrai buvo siejami su smurtu, taip sėjant baimę pabėgėlius priimančiose šalyse. Būta ir tokių politikų pasisakymų, jog pabėgėlių tarpe gali būti ir ISIS pasiųstų „džihadistų“. Net pats Popiežius 2015 metais perspėjo žmones būti budriais dėl galimo ISIS įsibrovimo į Europą per pabėgėlių grupių infiltraciją.

Nors ir neturėdama konkrečių pabėgėlių grėsmės saugumui įrodymų (o kartais pateikdama ir melagingą informaciją), žiniasklaida vaizdavo iš karo bėgančius vyrus vien dėl jų lyties (neretai paminint ir religiją) kaip didelę grėsmę saugumui.

Tačiau tokios išvados nėra teisingos. Toliau šiame straipsnyje bus pateikiamos tikrosios priežastys, kodėl dauguma šių musulmonų, atvykusių į Europą buvo, vyrai.

Pabėgėlių iš Vidurio Rytų kelias į Europą yra itin pavojingas, neretai net mirtinas. Norėdami patekti į Europą, šie žmonės pirmiausia turi perplaukti Viduržemio jūrą. Plaukiant perpildytomis mažomis valtimis ir įvairiomis oro sąlygomis yra ypač didelis pavojus nuskęsti taip ir nepasiekus kelionės tikslo.

Vien iki šių metų rugpjūčio 7d. buvo užregistruotos 1848 mirtys Viduržemio jūroje, lyginant su 1417 mirtimis per visą 2022 metų laikotarpį. Dauguma nuskendusiųjų būna moterys ir vaikai, kadangi įprastai būdami fiziškai stipresni, vyrai vandenyje gali išgyventi ilgiau.

Dėl šios priežasties moterys ir vaikai yra dažnai paliekami pabėgėlių stovyklose kaimyninėse šalyse (Turkijoje, Libane, Jordanijoje), kai tuo tarpu jauni vyrai ryžtasi ilgai ir pavojingai kelionei jūra. Jei Europos krantus pasiekia sėkmingai, pateikę prašymą prieglobsčiui jie gali atsivežti savo likusią šeimą daug saugesniu keliu.

Neretai šie vyrai yra vieninteliai šeimos maitintojai, kurie, siekdami užtikrinti geresnę jos ateitį, drąsiai pirmieji leidžiasi į rizikingą kelionę Viduržemio jūra. Būdami mylinčiais tėvais, sūnumis, broliais, vyrai kaip galėdami stengiasi apsaugoti savo šeimą. Kiekvienas jų vietoje, tikriausiai, elgtųsi lygiai taip pat.

Taip pat vyrams, kurie keliauja vieni, yra lengviau praeiti pasienio kontrolę, nei šeimoms, keliaujančioms kartu didelėje grupėje. Sužiūrėti daugiau žmonių atima laiko ir yra sunkiau logistikos atžvilgiu. Tokios grupės dažnai ,,įstringa“ tranzitinėse šalyse, neturi pakankamai energijos kiekvienam nariui tęsti kelionę ar nusprendžia pasilikti pirmojoje vietoje, kurioje jaučiasi saugios.

Galiausiai, joks sveiko proto tėvas nesiųstų savo dukters į tokią pavojingą kelionę vienos. Grėsmė merginai, keliaujančiai tokiu pavojingu keliu kaip iš Sirijos į Europą, yra per didelė. Neretai pakrantėje laukiančios nusikalstamos grupuotės, norėdamos pasipelnyti, mainais už pabėgėlių transportavimą į Graikiją prašo dešimčių tūkstančių dolerių.

Be to, pakeliui į saugų prieglobstį, iš karo zonos bėgančios moterys ir vaikai yra vieni iš pagrindinių seksualinės prievartos, smurto ir išnaudojimo aukų. Jie yra daug labiau pažeidžiami nei vyrai. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad pabėgėliai vyrai nesusiduria su tokiais pavojais.

Tai tiesa, jog moterys ir vaikai yra viena pažeidžiamiausių grupių karinio konflikto metu. Tačiau žiniasklaida neretai piktnaudžiauja šiuo argumentu teigdama, kad moterys su vaikais yra ,,tikresni“ pabėgėliai už vyrus, dažnai asocijuojamus su terorizmu, smurtu ir siekiu, kad ir kaip juokingai tai skambėtu, ,,užkariauti“ Europą.

Jei ne potenciali grėsmė Europos šalių saugumui, tai pabėgėliai vyrai iš Vidurio Rytų yra apkaltinami buvimu nevyriškais ir silpnais, nes atsisako ginti savo šalį ir vietoje to pabėga palikdami savo šeimas.

Tačiau dažnais atvejais šie vyrai palieka karo niokojamas gimtines ne iš bailumo. Pavyzdžiui, Afganistane, Sirijoje ir Irake likę jauni vyrai yra verčiami prisijungti prie kovotojų grupių, o tie, kurie atsisako, yra persekiojami.

Sveiki jauni vyrai, verčiami prisijungti prie dažnai nusikalstamus principus naudojančių grupuočių prieš savo valią, iš tiesų palieka karo niokojamas šalis atsisakydami palaikyti režimą ir smurtą, o ne atvirkščiai. Daugelis nevedusių ir bevaikių vyrų, keliaujančių į Europą, yra vienintelė likusi šeimos viltis geresniam gyvenimui.

Taip pat, dalis jaunų vyrų, nuo karo nukentėjus jų tėvams, staiga tampa pagrindiniais šeimos maitintojais, kuriems tenka didelė atsakomybė už šeimos moteris ir vaikus. Vieni yra išsiunčiami likusių šeimos narių prieš savo valią, kiti patys nusprendžia išvykti nematydami jokios kitos išeities. Jei pasiseka pasiekti Europą ir gauti prieglobstį, atsiranda galimybė atsivežti karo zonoje likusius šeimos narius, o iki tol finansiškai juos paremti siunčiant pinigus.

Galimai skaitytojui iškyla klausimas: jei dabartinio karo Ukrainoje metu visi sveiki vyrai pasilieka ginti savo tėvynę išsiųsdami moteris ir vaikus į saugią vietą Europoje, kodėl jauni musulmonų vyrai vietoj to, kad kautųsi, pasirenka bėgti iš savo šalies?

Pirmiausia, ukrainiečiai vyrai privalo pasilikti savo šalyje ir ją ginti nuo Rusijos kariuomenės invazijos. Iš šalies įprastai išleidžiami yra tik moterys, vaikai, senyvo amžiaus ir neįgalūs žmonės.

Tuo tarpu, Vidurio Rytuose jauni vyrai yra verčiami prisijungti prie kovotojų grupių, kovojančių šalies viduje vieni prieš kitus, o ne prieš išorės priešą. Jie privalo prisijungti prie valdžią perėmusios karinės grupuotės, kuri žiauriai elgiasi su savo pačios piliečiais, o jei nesutinka, yra įkalinami ar net nužudomi.

Be to, norintiems patekti į Europą ukrainiečių pabėgėliams nereikia persikelti jūra, jie tai gali padaryti sausuma per kaimynines šalis: Lenkiją, Vengriją, Rumuniją, Slovakiją ir Moldovą. Tačiau norintiems pasiekti Europą pabėgėliams iš Vidurio Rytų, tenka leistis į pavojingą (o kartais ir mirtiną) kelionę valtimi Viduržemio jūra.

Statistiškai dauguma pabėgėlių į Europą yra musulmonai vyrai, nes jie nenori prisidėti prie žiaurumu pagarsėjusių karinių grupuočių šalies viduje ir kovoti prieš nepaklususius valdžiai tautiečius. Siekdami išvengti savo brolių kraujo praliejimo, jie renkasi palikti savo gimtinę.

Kelionė į Europą Viduržemio jūra yra itin pavojinga, todėl įprastai į ją leidžiasi vyrai, o jei sėkmingai pasiekia Europos krantus, pateikę prašymą prieglobsčiui jie gali atsivežti likusią savo šeimą saugesniu keliu. Taigi, nesvarbu ar pabėgėlis yra iš musulmoniškos šalies, ar iš kaimyninės Ukrainos, kiekvienas vyras stengiasi apsaugoti savo šeimą kaip galėdamas.

Tai mums parodo, kaip Europos žiniasklaida ir politikai manipuliavo statistika siekdami mus įbauginti dėl pabėgėlių. Taip ne vienas europietis buvo įbaugintas ir nepatenkintas „naujais atvykėliais“. Tačiau užuot apsaugojus Europą, tai tik apsunkino naujų pabėgėlių integraciją.

Šaltiniai

H. Gray & A.K. Franck, “Refugees as/at risk: The gendered and racialized underpinnings of securitization in British media narratives”. Security Dialogue, 2019, Vol. 50(3) 275–291.

J. Allsopp, "Agent, victim, soldier, son: Intersecting masculinities in the European “refugee crisis”." A gendered approach to the Syrian refugee crisis. Routledge, 2017, 155-174.

Eurostat: Annual asylum statistics (https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Asylum_statistics&oldid=558844)

BBC „Migrant boats in the Mediterranean: Why are so many people dying?“ (https://www.bbc.co.uk/news/world-europe-66478091)

Global Citizen „5 Reasons Why the Majority of Refugees Reaching Europe are Men“ (https://www.globalcitizen.org/en/content/five-explanations-to-why-the-majority-of-refugees/)

Brooking „Ukrainian refugees: Challenges in a welcoming Europe“ (https://www.brookings.edu/articles/ukrainian-refugees-challenges-in-a-welcoming-europe/)