Ką turėtume žinoti apie zul-chidžos mėnesį?

Paulius Bergaudas

6/7/2024

Zul-chidža yra dvyliktasis ir paskutinis islamiško hidžri mėnulio kalendoriaus mėnuo. Šis mėnuo yra ypatingas ne tik tuo, kad jo metu vyksta didžioji piligriminė kelionė, vadinama Chadžu, bet ir dėl to, kad pirmomis dešimt šio mėnesio dienomis musulmonai yra raginami atlikti kuo daugiau gerų darbų.

Pranašas Muhamedas, taika jam, yra pasakęs, kad „Nėra dienų, kurių metu geri darbai būtų labiau mylimai Dievui, nei šiomis ˹zul-chidžos mėnesio˺ dienomis“ [Sunan Ibn Mãdža 1727]

Ši rekomendacija apima visus gerus darbus. Tai gali būti maldos, labdaros davimas, pasninkas ir t. t. Tačiau iš gerų darbų yra išskiriamas pasninkas devintąją zul-chidžos dieną, paskutinę dieną prieš Eid ul-Aḍchą, „Aukojimo šventę“. Už pasninką šią dieną tikintiesiems yra pažadėta didelė malonė – praėjusių ir ateinančių metų nuodėmių atleidimas (žr.: Sachych Muslim 1162b).

Kita svarbi šio laikotarpio dalis yra uḍchiya, taip pat vadinama ḳurbān – gyvulio aukojimas dešimtąją zul-hidžos dieną, kuomet švenčiama „Aukojimo šventė“ (iš čia ir kilęs jos pavadinimas). Pagal didžiąją dalį islamo teisininkų, ši auka yra itin rekomenduojama visiems musulmonams išgalintiems ją atlikti. Tai apima ir piligrimus ir ne piligrimus.

Šiuo aukojimu yra simbolizuojamas pranašo Abraomo, taika jam, pasiryžimas paaukoti savo paties sūnų. Abraomui įrodžius savo pasiryžimą, Dievas jam atsiuntė avį aukai vietoj Izmaelio – Abraomo pirmojo sūnaus.

Korane yra sakoma: Abraomas tarė: „Iš tiesų, aš einu pagal ˹nurodymą˺ savo Viešpaties. Jis parodys man kelią. Viešpatie! Suteik man dorą sūnų.“ Tad davėme jam gerą žinią apie pakantų sūnų. Kai jis tapo suaugęs, kad dirbtų su savo tėvu, Abraomas tarė: „Mano sūnau, aš sapne mačiau save aukojantį tave. Pasakyk, ką manai?“ Jis atsakė: „Tėve, daryk, kaip tau įsakyta, ir Alacho valia atrasi mane kantrų.“ Kai jiedu pakluso ˹Alachui˺ ir jis paguldė savo sūnų veidu žemyn, Mes pašaukėme jį: „Abraomai! Tu įvykdei savo sapną.“ Taip Mes atlyginame darantiems gera. Iš tiesų, tai buvo išbandymas aiškus. [Koranas 37:99-105]

Kodėl Dievas įsakė atlikti tokį, iš pirmo žvilgsnio kraupų, dalyką? Didžiąją dalį savo gyvenimo Abraomas gyveno neturėdamas vaikų. Per šiuos metus jis įgijo specialų, Dievo draugo, titulą. Šį titulą turi tik išskirtiniai Dievo pranašai, kurių gyvenime meilė Dievui ženkliai perkopia meilę bet kam kitam. Kai Abraomo žmona, Hagara, susilaukė Izmaelio, tai buvo pati didžiausia Dievo dovana Abraomui. Jis buvo toks patenkintas šia dovana, kad jo meilė sūnui tapo vis panašesne į meilę Dievui.

Primindamas Abraomui, kad jo sūnus yra dovana, kuri turėtų stiprinti, o ne menkinti meilę Dievui, Dievas nurodė paaukoti Izmaelį. Kitaip tariant, Abraomui buvo įsakyta sugrąžinti jo dovaną. Tai buvo neįtikėtinas išbandymas. Jo metu Abraomas kartu su Izmaeliu turėjo eiti į aukojimo vietą, žinodami, kas jų laukia. Anot tradicijų, Šėtonas bandė sustabdyti Abraomą, ragindamas jį nepaklusti Dievo nurodymui. Tačiau Abraomas nepasidavė ir į Šėtoną metė akmenis. Dėl šios priežasties Chadžo metu piligrimai simboliškai meta akmenis į Minoje pastatytas sienas.

Įrodęs savo pasiryžimą atiduoti Dievui tai, ką Jis dovanojo, Abraomas paliko vieną svarbiausių pamokų žmonijai – nesvarbu, ką turime ir ką prarandame – visa tai yra Dievo dovana. Mes turime būti dėkingi ją turėdami ir nuolankūs bei nenusivylę ją praradę. Neretas žmogus praradęs savo turtą ar mylimą asmenį puola kaltinti Dievą. Tokie žmonės pamiršta, kad tai buvo dovana, kuri nuo pat pradžių priklausė Dievui, o ne jam pačiam.

Minint šį įvykį, dešimtąją zul-chidžos mėnesio dieną musulmonai skiria dalį savo turto aukodami gyvulius. Trečdalis mėsos yra suvartojamas pačio maldininko šeimoje, kitas trečdalis atiduodamas kaimynas ar draugams, o likusi dalis išdalinama vargšams. Kartais yra užsakoma aukojimą atlikti kitose vietose, taip skiriant auką ekonomiškai silpnų šalių bendruomenėms.

Nors ši auka yra ne visai maža, kartais siekianti kelis šimtus eurų, palyginus su Abraomo pasiryžimu paaukoti savo paties sūnų ji yra menka. Tai yra priminimas visiems tikintiesiems, jog tikrasis turtas yra mūsų meilė Dievui ir vardan Jo atliekami darbai, o ne materialios gėrybės.

Ketinantiems atlikti šią auką yra draudžiama kirpti nagus, plaukus, ir pašalinti odos dalis. Tai yra simbolinis draudimas, kurio metu maldininkai susitapatina su piligrimais, kuriems šie dalykai yra draudžiami atliekant piligriminę kelionę.

Taigi, zul-chidža yra ypatingas mėnuo. Pirmosios šio mėnesio dienos yra laikomos geriausiomis dienomis visuose metuose. Atlygis už gerus darbus atliktus jų metu bus didesnis nei bet kuriuo kitu laiku. Du darbai, kuriems turėtų būti skiriamas didžiausias prioritetas, tai pasninkas devintąją mėnesio dieną ir aukojamojo gyvulio aukojimas Eid ul-Aḍcha, dešimtąją dieną vyksiančios „Aukojimo šventės“ metu.

Lai Dievas priima mūsų ir jūsų gerus darbus!