Islamas suteikė gyvūnams teises daugiau nei prieš tūkstantį metų!

Islamo teisė populiariojoje vaizduotėje yra tapatinama su viduramžiškais ir barbariškais įstatymais. Europos gatvėse ne kartą žygiavo žmonės, protestuojantys prieš migrantus ir kviečiantys uždrausti „Šariatą“. Tačiau realybėje islamo įstatymai ir teisė yra rafinuota ir sudėtinga teisės sistema, pagrįsta teisingumo ir lygumo prieš įstatymą principais. Vienas jos principų, kuriuos vakarų pasaulis pradėjo praktikuoti tik moderniais laikais, yra pozityvus požiūris į gyvūnų teises.

Islamo teisė apibrėžia ne tik žmonių, bet ir gyvūnų teises bei principus, nurodančius praktikuoti malonų elgesį su gyvūnais. Ji įsako teisingai elgtis su visais gyvais padarais ir nurodo bausmes už gyvūnų teisių pažeidimus. Dievas informavo žmoniją Korane, jog gyvūnai sudaro tokias pat bendruomenes, kaip ir žmonės:

﴾Visi gyvūnai, vaikštantys žeme, ir sparnuoti paukščiai danguje, yra bendruomenės kaip ir jūs﴿ [Koranas 6:38]

Vienas žinomiausių klasikinių Korano komentatorių, al-Kurtubi, paaiškino šią eilutę rašydamas:

„Jie sudaro bendruomenes kaip ir jūs, nes Išaukštintasis Dievas juos sukūrė, aprūpina ir užtikrina teisingumą tarp jų. Todėl nėra derama juos skriausti ar peržengti įsakytas ribas elgesyje su jais.“ [al-Jāmi' li-Aḥkām al-Qur'ān 6:38]

Mes esame atsakingi už elgesį su kitais žmonėmis. Taip pat mes esame atsakingi už elgesį su gyvūnais. Paskutinio Teismo Dieną Dievas sugrąžins teises kiekvienam kūriniui, įskaitant gyvūnus. Jei šiame gyvenime mes pažeisime gyvūnų teises, Dievas nubaus mus už tai ateityje.

Pranašas Muhamedas ﷺ yra pasakęs: „Prisikėlimo dieną bus sugrąžintos visų teisės, kol bus įvykdytas teisingumas, net tarp avies be ragų ir kitos su ragais.“ [Ṣaḥīḥ Muslim 2582]

„Prisikėlimo dieną Dievas surinks visus kūrinius: gyvulius, žvėris, paukščius ir visus kitus padarus. Tada jie sieks teisybės iš Dievo, net tarp beragių ir raguotų avių.“ [Tafsīr al-Ṭabarī 6:38]

Viena pagrindinių gyvūnų teisių yra teisė į gerą elgesį su jais. Dievas apdovanos mus už visus labdaros veiksmus, skirtus tiek žmonėms tiek gyvūnams. Dievas taip pat vertina gailestingumą, gerumą ir empatiją gyvūnams. Visi šie veiksmai gali baigtis mūsų nuodėmių atleidimu.

Islamas skatina labdarą gyvūnams

Pranašas Muhamedas ﷺ yra pasakęs: „Kartą keliaujantis žmogus buvo kankinamas troškulio. Radęs šulinį, jis įlipo į jį ir gėrė iš jo. Išlipęs jis pamatė šunį, kuris iš troškulio laižė žemę. Tada jis pagalvojo: „Šis šuo kentėjo troškulį kaip ir aš.“ Jis vėl įlipo į šulinį, pripylė vandens į savo batą ir išlipo iš šulinio laikydamas jį savo burnoje. Tada jis davė šuniui atsigerti. Dievas įvertino šį poelgį ir už tai atleido jo nuodėmes.“ Tada Pranašas Muhamedas buvo paklaustas: „Dievo Pasiuntiny! Ar bus atlyginta net už labdarą gyvūnams?“ Jis atsakė: „Dėl kiekvienos gyvos būtybės yra atlygis už labdarą.“ [Ṣaḥīḥ al-Bukhārī 5663]

Kitame perdavime Pranašas Muhamedas ﷺ yra pasakęs: „Dievas kartą atleido prostitutei. Ji praėjo pro šunį, alsuojantį prie šulinio. Pamačiusi, kad jis yra vos gyvas dėl troškulio, ji nusiavė batą, pririšo jį prie skaros ir pasėmė vandens. Dievas už tai jai atleido.“ [Ṣaḥīḥ al-Bukhārī 3143]

Minint atlygį už labdarą, suteiktą gyvūnams, kalbama apie visus gyvūnus , nesvarbu ar jie yra naminiai ar ne.

Pranašas Muhamedas ﷺ yra pasakęs: „Nėra tokio musulmono, kuris pasodina medį ar pasėja sėklas, o po to paukštis, žmogus ar gyvūnas gauna valgio iš jo, išskyrus tai, kad tai yra užskaitoma kaip labdara iš jo.“ [Ṣaḥīḥ al-Bukhārī 2195]

Kartą Pranašo Muhamedo ﷺ bendražygis paklausė apie laukinį kupranugarį, kuris ateidavo atsigerti iš jo kurpranugarių girdyklos. Jis norėjo sužinoti, ar bus apdovanotas už leidimą laukiniam kupranugariui gerti. Pranašas ﷺ atsakė: „Taip, kiekvienoje gyvoje būtybėje yra atlygis už labdarą.“ [Sunan Ibn Mājah 3686]

Privaloma su gyvūnais elgtis švelniai

Pagal islamo teisę, žmogus turi būti švelnus su gyvūnais netgi juos drausmindamas. Kartais, norint išmokyti gyvūną atlikti kokią nors užduotį, gali tekti prieš jį naudoti jėgą, tačiau tai galima daryti tik neperžiangiant reikiamos ribos ir nesužalojant gyvūno.

Pranašo žmona Aiša kartą pasakė: „Aš buvau ant kupranugario, kuris elgėsi netinkamai, todėl pradėjau jį mušti. Dievo Pasiuntinys ﷺ pasakė man: „Tu turi elgtis švelniai. Iš tiesų, nėra švelnumo veiksme, iškyrus tai, kad jis pagrąžina jį; ir jis nebūna pašalintas iš veiksmo, išskyrus tai, kad veiksmas lieka subjaurotas. [Musnad Aḥmad 24417]

Privaloma skersti gyvūnus suteikiant kuo mažiau kančios

Kartais gyvūnus tenka paskersti dėl jų mėsos ir kailio. Esant reikalui tai yra leidžiama, tačiau net ir šioje situacijoje privaloma gyvūnais pasirūpinti geriausiu būdu. Islamo teisė užtikrina, kad jie būtų skerdžiami nesukeliant bereikalingo skausmo ar kančios.

Pranašas Muhamedas ﷺ yra pasakęs: „Iš tiesų, Dievas nurodė tobulumą visuose veiksmuose. Jei turite žudyti, tai žudykite geriausiu būdu. Jei skerdžiate, tai skerskite geriausiu būdu. Tegul vienas iš jūsų tinkamai pagalanda peilį, kad gyvūnas nejaustų skausmo.“ [Ṣaḥīḥ Muslim 1955]

Kitame perdavime jis ﷺ pasakė: „Jei turi nužudyti, tai nužudyk geriausiu būdu. Iš tiesų, Išaukštintasis Dievas yra Tobulas ir Jis myli tobulumą. [al-Mu’jam al-Awsaṭ 5884]

Jeigu yra galimybė išvengti gyvūnų skerdimo kai tam nėra poreikio, tada geriau leisti jiems ganytis toliau. Dievas įvertins ir atlygins už tokius gailestingumo veiksmus.

Pranašui Muhamedui ﷺ buvo pasakyta: „Dievo Pasiuntiny, aš būčiau papjovęs avį, bet pasigailėjau jos“. Paranašas jam atsakė: „Jeigu tu pasigailėjai avies, tai Dievas pasigailės tavęs du kartus.“ [al-Adab al-Mufrad 368]

Draudžiama kankinti ir žudyti gyvūnus be priežasties

Gyvūno nužudymas be jokios naudingos priežasties islame yra laikomas žiauriu elgesiu ir didele nuodėme bei Dievo jiems suteiktų teisių pažeidimu. Net maži paukščiai, kurie buvo nužudyti be teisės tam, Teismo Dieną ateis prašydami teisingumo už jų nužudymą.

Pranašas Muhamedas ﷺ yra pasakęs: „Jei kas nors nužudys žvirblį ar ką nors didesnį be pateisinamos priežasties, tai Išaukštintasis Dievas paklaus jo apie tai Prisikėlimo Dieną.“ [Sunan al-Nasā’ī 4445]

Kitame perdavime: „Kas neteisėtai nužudys bent žvirblį, tai tas žvirblis Prisikėlimo Dieną mels Dievo sakydamas: „Viešpatie, jis nužudė mane be jokios priežasties, be jokio naudingo tikslo.“ [Sunan al-Nasā’ī 4446]

Kartą Pranašas Muhamedas ﷺ įžengė į vieną sodą Medinoje, kuriame esantis kupranugaris, pamatęs Pranašą, pradėjo ašaroti ir skleisti liūdesį išreiškiančius garsus. Pranašas priėjo prie jo ir paglostė jam galvą, dėl ko kupranugaris nutilo. Pranašas pasakė: „Kas yra šio kupranugario šeimininkas? Kam jis priklauso?“ Tada prie jo priėjo jaunas vyras ir pareiškė esantis jo šeimininku. Pranašas jam tarė: „Ar nebijai Dievo dėl šio gyvūno, kurį Jis davė tau? Iš tiesų, jis man skundėsi, kad tu jį laikai alkaną ir pavargusį. [Sunan Abī Dāwūd 2549]

Umar ibn Al-Khattab, artimas Pranašo bendražygis ir antrasis islamo Kalifas yra pasakęs: „Jei mano globojama avis pasiklystų ir mirtų ant Eufrato krantų, aš tikėčiausi, kad Aukščiausiasis Dievas paklaus manęs apie tai Prisikėlimo Dieną. [Hilyat al-Awliyā’ 137]

Draudžiama kankinti gyvūnus dėl pramogų ar sporto

Kartą Umar ibn Al-Khattab sūnus pamatė grupę žmonių, kurie buvo pririšę vištą ir naudojo ją kaip taikinį. Pamatę Umaro sūnų jie pabėgo. Tada jis pasakė: „Kas tai padarė, tai Pranašas ﷺ prakeikė tą, kuris tai padarė.“ [Ṣaḥīḥ al-Bukhārī 5196]

Kitame perdavime jo žodžiai buvo: „Dievo Pasiuntnys ﷺ prakeikė tą, kas pasirenka sielą turinčią būtybę sau taikiniu.“ [Ṣaḥīḥ Muslim 1958]

Kartą Pranašas Muhamedas ﷺ praėjo pro žmones, kurie sportuodami šaudė strėlėmis į aviną. Pranašas buvo tuo pasipiktinęs ir pasakė jiems: „Nežalokite savo gyvūnų.“ [Sunan al-Nasā’ī 4440]

Draudžiamas gyvūnų trikdymas

Vien gyvūno sutrikdymas be pateisinamos priežasties yra jo teisių pažeidimas. Pranašas Muhamedas ﷺ kartą priekaištavo savo bendražygiams, kai jie sutrikdė paukščio motiną. Kartą kelionėje keli bendražygiai pamatė raudoną žvirblio patelę, su kuria buvo du jaunikliai. Jie paėmė jos jauniklius ir ji pradėjo plasnoti sparnais. Pranašas ﷺ atėjo pas juos ir pasakė: „Kas ją nuliūdino, paėmęs jos vaikus? Grąžinkite juos jai!“ [Sunan Abī Dāwūd 5268]

Teisę būti netrikdomiems islamas suteikia ne tik šaltakraujams gyvūnams, bet netgi vabzdžiams.

Vieną kartą Dievas sukritikavo Pranašą Muhamedą ﷺ, kai jis įsakė sudeginti visą skruzdžių koloniją, nes viena jų įkando jam.

Viename perdavimų yra pasakyta, jog kartą Pranašas ﷺ ilsėjosi po medžiu, ir jam įkando skruzdė. Todėl jis liepė nunešti jo bagažą ir sudeginti skruzdėlyną. Tada Dievas jam apreiškė: „ar neužteko vienos skruzdėlės?“ Kitame perdavime Dievas apreiškė: „Tau įkando viena skruzdė, bet tu sunaikinai tautą, kuri šlovina Dievą?“ [Ṣaḥīḥ al-Bukhārī 3141]; [Ṣaḥīḥ al-Bukhārī 2241] Ši tradicija taip pat uždraudžia visas kitas kolektyvines bausmes.

Islamo teisės traktatai dažnai aptardavo gyvūnų teises

Tradiciniai islamo teisininkai dažnai įtraukė gyvūnų teises į savo teisės ir etikos traktatus, o kartais net paskirdavo visą knygą vien tik diskusijai apie žmonių elgesį su gyvūnais. Jie nurodė geraširdišką praktiką ūkininkams ir gyvūnų prižiūrėtojams, pagrįstą maloniu elgesiu, ir uždraudė blogą praktiką, pagrįstą žiaurumu.

‘Izz ud-Deen ibn Abdi Salaam, dvyliktojo amžiaus islamo teisininkas gyvenęs Damaske, rašė: „Gyvų būtybių ir gyvūnų teisės žmonijos atžvilgiu yra tokios: kad jis aprūpintų juos taip, kaip jiems reikia, net jei jie paseno ar susirgo taip, kad nebeatneša jokios naudos; kad jis neapkrautų jų daugiau, nei jie gali pakelti; kad jis neuždarytų jų su kitu padaru, kuris galėtų juos sužaloti, nesvarbu, ar jis būtų jų ar kitos rūšies, laužydamas jų kaulus, sumušdamas ar sužeisdamas; kad jis paskerstų juos švelniai ir neluptų jų odų ir nelaužytų kaulų, kol jų kūnai neatšalo ir gyvybė nenutrūko; kad jis nežudytų jų atžalų jiems matant, bet tai darytų vienumoje; kad jis padarytų jiems patogias poilsio ir gėrimo vietas; kad jis sugretintų jų patinus ir pateles per jų poravimosi sezonus; kad neišmestų to, ką jie sumedžiojo; ir kad jis nešaudytų į juos niekuo, kas gali sulaužyti jų kaulus ar pakenkti jiems tokiais būdais, kad jų mėsa taptų neleidžiama maistui.“ [Qawā’id al-Aḥkām fī Iṣlāḥ al-Anām 1/167]

Islamas moko elgtis su gyvūnais ir visais gyvais padarais labai atsargiai. Už malonų elgesį su jais laukia didžiulis atlygis, o už jų teisių pažeidimą – didžiulė bausmė.

Fudayl ibn Iyad, aštuntojo amžiaus islamo religijos mokovas, pasakė: „Prisiekiu Dievu, jums draudžiama kenkti net šuniui ar kiaulei be pateisinamos priežasties!“ [Siyar Aʻlām al-Nubalāʼ 8/427].

Kaip matome iš šioje diskusijoje pateiktų šaltinių, tai ne modernus religijos interpretavimas, bet tradicinė islamo teisė ir pirminiai islamo šaltiniai įsako ir ragina su gyvūnais elgtis gerai. Kiekvienam musulmonui yra uždrausta peržengti Dievo nustatytas ribas skerdžiant gyvūnus ar juos naudojant darbams.

Taip pat tai reiškia, jog žmonėms suteiktos teisės kitų žmonių atžvilgiu bus dar didesnės, įskaitant musulmonus ir kitų religijų išpažinėjus. O žmonės, kviečiantys uždrausti „Šariatą“, arba nežino apie ką kalba, arba nenori pripažinti gyvūnų teisių!