Islamas Lietuvoje – priežastis didžiuotis mūsų protėviais

Šių dienų žiniasklaidoje yra formuojama nuomonė, jog imigrantai Lietuvoje – tai gana naujas reiškinys, spėjęs neigiamai paveikti šalies gyventojų požiūrį į kitataučius. Ypač neigiamai vertinami atvykėliai iš musulmoniškų šalių.

Šis neigiamas požiūris yra įtakotas, pirmiausia, įvykių kitose užsienio šalyse (pabėgėlių krizės, teroristinių išpuolių). Pačioje Lietuvoje tik nedidelė visuomenės dalis yra tiesiogiai susidūrusi su musulmonais. Tuo tarpu, daugumai lietuvių pagrindiniu žinių šaltiniu apie šią religinę grupę išlieka žiniasklaida, kurioje itin sunku rasti teigiamų musulmonų pristatymo pavyzdžių.

Tačiau pažvelgus į šį reiškinį istoriškai, mes galime lengvai pamatyti, jog nei imigrantai Lietuvoje yra naujas reiškinys, nei musulmonai kada nors Lietuvai kėlė grėsmę. Mūsų šalyje pirmieji musulmonai apsigyveno dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais, valdant Vytautui Didžiajam. Maža to, jie buvo ne tik toleruojami, bet ir reikšmingai prisidėjo prie šalies klestėjimo. Tai – totoriai.

Totoriai yra viena iš anksčiausių musulmonų bendruomenių Europoje. Būdami išeiviai iš Aukso Ordos, Krymo chanato palikuonys, jie garsėjo kaip narsūs kariai. Yra sakoma, kad pirmieji totoriai į Lietuvą buvo atgabenti paties Didžiojo kunigaikščio Vytauto 1397 m. po pergale pasibaigusio žygio į Aukso ordos stepes. Nors ir atvežti kaip karo belaisviai, dėka savo puikių karybos įgūdžių, totoriai užėmė garbingą vietą Vytauto asmeninėje sargyboje.

Vytautą totoriai gerbė. Yra teigiama, kad jie net vadino jį Vatad – atrama, palaikančia islamą. Už pagalbą stiprinant LDK sienas ir ją ginant nuo išorinių priešų, Didysis kunigaikštis Lietuvoje gyvenusius totorius apdovanojo žemėmis ir jiems suteikė tikėjimo laisvę. Jie buvo atleisti nuo mokesčių, nes atliko karo tarnybos prievolę už duotą žemę.

Be karinės prievolės, totoriams būdavo skirtos ir tokios pareigos kaip pašto vežiojimas, kelių tiesimas bei ėjimas sargybon. Tuo tarpu, nekilmingieji versdavosi daržininkyste, odų dirbimu, arklininkyste ir vežėjavimu. Yra sakoma, jog siekiant padidinti totorių skaičių, Vytautas leido jiems praktikuoti poligamiją, ko pasekoje naujųjų atvykėlių populiacija sparčiai išaugo.

Teigiama, jog LDK kunigaikštis, grįžęs iš pergalingo mūšio, pradžioje apgyvendino 40 totorių karo belaisvių, tad ta gyvenvietė buvo pavadinta Keturiasdešimt Totorių kaimu. Joje buvo pastatyta mečetė – pirmieji musulmonų maldos namai Lietuvoje.

Savo turtinga karine patirtimi totoriai pasitarnavo ir 1410 m. vykusiame Žalgirio mūšyje. Kovodami lietuvių-lenkų pusėje, jie padėjo apsaugoti LDK sienas ir pasiekti pergalę prieš Kryžiuočių ordiną. Svarbu paminėti, jog ne tik totorių, bet ir moldavų bei čekų pajėgos kovojo toje pačioje pusėje. Tai puikus pavyzdys, kaip kitataučiai nuo senų laikų prisideda prie mūsų valstybės klestėjimo.

Žalgirio mūšis buvo vienas iš didžiausių viduramžių Europoje ir yra laikomas svarbiausia pergale visame LDK gyvavimo laikotarpyje. Totoriai dalyvavo ir kituose LDK karuose, taip pat rezistencijos mūšiuose ir net Lietuvos nepriklausomybės kovose 1918-1920 m. taip išreikšdami palaikymą ir gerą valią mūsų kraštui, kuris jiems tapo antrąja tėvyne. 1991 m. sausio 13 d. už Lietuvos laisvę žuvusi Loreta Asanavičiūtė buvo Lietuvos totoriaus dukra.

Totoriai ne tik pasižymėjo didžia narsa mūšiuose, bet ir reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos tautinio ir kultūrinio paveldo atkūrimo, taip pat islamo puoselėjimo ir religinio švietimo siekiant išsaugoti savo protėvių paveldą. 1988 m. rugsėjį buvo įsteigta Lietuvos totorių kultūros atgimimo draugija, kuriai atiteko didelė atsakomybė suremontuoti mečetes, atgaivinti kultūrinį ir religinį gyvenimą. Ėmė busti kaimo bendruomenių visuomeninė veikla.

Po dešimtmečio, 1998 m., buvo atkurtas musulmonų sunitų dvasinis centras – Muftiatas. Atnaujintos mečetės Raižiuose, Keturiasdešimties totorių kaime, Nemėžyje ir Kaune. Totoriai taip pat reikšmingai prisidėjo prie islamo literatūros platinimo Rytų Europoje. Koranas užima ypatingą vietą totorių gyvenime, o jo studijų svarba tik dar labiau padidėjo jiems gyvenant nemusulmonų tarpe. Totorių indėlis kultūros ir švietimo srityse yra pavyzdys, jog Lietuvoje totorių religinė praktika buvo ne tik toleruojama, bet ir produktyvi.

Kuomet LDK, dėka kunigaikščio Vytauto, pasižymėjo svetingumu ir tolerancija kitataučiams, Vakarų Europoje panašiu laikotarpiu musulmonai ir judėjai buvo masiškai persekiojami. Ispanija tapo kryžiaus karų arena. Taip vadinami kitatikiai buvo verčiami atsiversti į krikščionybę.

Kad atsivertėlius būtų galima atskirti nuo tradicinių krikščioniškų šeimų, jie buvo vadinami atsivertėliais. Tačiau krikščionių valdžia netikėjo, kad visi atsivertėliai staiga tapo ištikimais katalikais. Vis daugėjo kaltinimų, kad jie tik išoriškai atsivertė į krikščionybę, o iš tiesų slapta praktikavo savo tikėjimą.

Popiežius Sikstas IV, atsakydamas į karaliaus Ferdinando II ir karalienės Izabelės I prašymą ištirti šį reikalą, 1478 m. lapkritį išleido bulę, leidžiančią karūnai suformuoti inkvizicinį tribunolą. Taip inkvizicija atsidūrė monarchų valdžioje ir tapo valstybine institucija, skirta sistemingam žmonių persekiojimui.

1492 m. žlugo paskutinė musulmonų valstybė – Granada. Nors Ferdinandas ir Izabelė Granados gyventojams žadėjo, jog jie galės laisvai išpažinti savo religiją, jie to pažado netesėjo. Vienintelis jų tikslas buvo išvyti musulmonus bei judėjus ir užtikrinti tai, jog Ispanijoje gyvuos tik viena religija.

Ispanijos inkvizicija tęsėsi iki pat 1834 m., kai karalienė María Cristina de Borbón paskelbė Ispanijos inkviziciją panaikinantį dekretą. Tris amžius trukusi Ispanijos inkvizicija pareikalavo daugybės aukų, didžioji dalis jų buvo judėjai ir musulmonai.

Kai Vakarų Europoje musulmonai ir judėjai kentė inkviziciją ir persekiojimus, Lietuvoje jie ne tik buvo priimami vietinės valdžios, galėjo laisvai praktikuoti savo religiją, bet ir aktyviai prisidėjo prie šalies kūrimo. 2021-ieji buvo paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. 700 metų totorių gyvenimo Lietuvoje istorija – sugyvenimo tarp skirtingų papročių ir religijų pavyzdys visai Europai.

Visa tai mums parodo, jog migracija nėra naujas reiškinys ir žmonės, priklausantys visai kitai kultūrai ir religijai nei dauguma lietuvių, čia gyveno jau nuo XIV a. pabaigos. Jie Lietuvoje ne tik gyveno, bet klestėjo ir prisidėjo prie Lietuvos gerovės kūrimo. Šiuo istoriniu faktu mes turėtume didžiuotis ir priimti jį kaip mūsų protėvių palikimą bei pavyzdį buvimo svetingais. Tai taip pat reiškia, jog priešiškumas migrantams ir islamui yra ne mūsų pačių kultūrinių savybių saugojimas, bet jų atmetimas.

Literatūra

H. Norris, "Islam in the Baltic: Europe's Early Muslim Community", Tauris Academic Studies, 2009.

H. Norris, “Islam and Qur'anic Studies in the Baltic Region: The Contribution of the Baltic Tatars amid the Growing Inter-ethnic Muslim Communities of Belarus, Estonia, Latvia, Lithuania and Poland”, Journal of Qur'anic Studies, 2005, pp. 113-121.

V. Yankova, “The Tatars in Lithuania and Their Ethnohistory”, Yearbook of Balkan and Baltic studies, 2021, pp. 298-316.