Hidžabas – ne priespauda, bet laisvė

Hidžabas yra vienas iš kontraversiškiausių ir daugiausiai vakarų dėmesio sulaukiančių islamo elementų. Svarbu paminėti, jog hidžabas yra ne tik galvos apdangalas. Arabų kalboje žodis hidžāb turi daug reikšmių, tačiau plačiausiai vartojama yra ,,apdangalas/danga“, apimanti ne tik galvos, bet ir viso kūno dengimą.

Egzistuoja daug ir įvairių hidžabo nešiojimo būdų: nuo ilgo trikampio šaliko, lengvai apdengiančio galvą, iki konservatyviausiu laikomo viso kūno dangalo – burkos.

Vakarų visuomenėje hidžabas tradiciškai siejamas su plaukus dengiančia moteriška skarele, kuri labai dažnai yra klaidingai laikoma musulmonių moterų represijos ir laisvės apribojimo simboliu. Tačiau realybėje, didžioji dalis musulmonių tokiam požiūriui paprieštarautų. Be to, moterų galvos apdangalai nuo senų laikų yra būdingi ne tik islamo, bet ir kitų religijų praktikose.

Krikščionybėje bei judaizme praktikuojamas galvos apdangalas simbolizuoja kuklumą ir paklusnumą Dievui. Vienas iš tradicinių to pavyzdžių krikščionybėje yra Mergelės Marijos, Jėzaus motinos, vaizdavimas su galvą dengiančia skraiste. Galvą gobiančias skraistes, kaip tyrumo ir dievotumo simbolį, nuo seno dėvi ir Romos katalikų vienuolės.

Biblijoje ne kartą yra minimas moterų galvas dengiantis šydas: ,,Ir Rebeka pakėlė akis ir pamatė Izaoką... Tuomet ji, paėmusi šydą, apsidengė.“ (Pradžios knyga 24:64-65); Taip pat, ,,Tą dieną Viešpats atims puošmenas: kojų papuošalus, plaukų tinklelius, mėnulėlius, auskarus, apyrankes, šydus, [...] apsiaustus, skaras, rankinukus, skraistes, lino liemenes, turbanus ir skepetas.“ (Izaijo knyga 3:18-23).

Pirmajame laiške korintiečiams 11:3-7 pateikiamas aprašymas apie galvos dengimą meldžiantis: ,,Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas. Kiekvienas vyras, melsdamasis ar pranašaudamas apdengta galva, paniekina savo galvą. Ir kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja neapgobta galva, paniekina savo galvą; tai tolygu būti nuskustai. Jei jau moteris neapsigobia, tai tegul ir nusikerpa! O jei moteriai gėda nusikirpti ar nusiskusti plaukus, tegul apsigobia.“

Iš šių pavyzdžių galima suprasti, jog plaukų dengimas meldžiantis tiek bažnyčioje, tiek namuose, yra laikomas nuolankumo prieš Dievą ženklu. Rusų ortodoksų išpažinėjos cerkvėse taip pat galvas apsigobia skaromis.

Tuo tarpu, kalbant apie moterų tradicinę aprangą judaizme, jai taip pat būdingos plaukus dengiančios skarelės (tichel), kurios yra privalomos dėvėti sinagogose. Vyrai ir berniukai sinagogose ar judėjų kapinėse taip pat privalo dėvėti mažą kepuraitę – jarmulką (yarmulke), kuria išreiškiama pagarba Dievui.

Ortodoksinį judaizmą išpažįstančios ištekėjusios moterys gali rodyti savo plaukus tik savo vyrui, esant vienumoje. Tai laikoma švento ryšio tarp vyro ir žmonos dalimi. Ištekėjusioms moterims galvos dengimas viešumoje yra svarbus būdas parodyti jų vedybinį statusą.

Grįžtant prie islamo, Korane apie hidžabą yra kalbama kaip apie pertvarą/užuolaidą, atskiriančią tikinčiuosius nuo netikinčiųjų: ,, Kai tu, ˹Pranaše Muhamedai˺, skaitai Koraną, Mes pastatome tarp tavęs ir netikinčiųjų Ateinančiuoju gyvenimu nematomą užtvarą“ (Koranas 17:45).

Taip pat Korane hidžabas yra uždanga, atskirianti Dievą nuo mirtingųjų: „Nėra skirta žmogui kalbėti su Alachu, išskyrus per apreiškimą, už uždangos ar per pasiuntinį-angelą“ (Koranas 42:51); arba skraistė, atskirianti Pranašo Muhamedo žmonas nuo lankytojų jo namuose, ,,Kai prašote Pranašo žmonų kažko, darykite tai už skraistės. Tai tyriau jūsų ir jų širdims“ (Koranas 33:53).

Islamo praktikoje hidžabo dėvėjimu norima pabrėžti ne izoliavimą ar atskyrimą, bet moters kuklumą: „Ir liepk priėmusioms tikėjimą nuleisti savo žvilgsnius, saugoti skaistybę ir neatskleisti savo puošmenų, išskyrus tai, kas yra matoma įprastai. Tegul jos uždengia dalimi skaros savo krūtines ir neatskleidžia savo puošmenų“ (Koranas 24:31).

Kalbėdamas apie moters kūno dengimą, Dievas skatina jas būti kukliomis siekiant jas apsaugoti, o ne atskirti nuo bendruomenės. Tai aiškiai parodo šios Korano eilutės: ,,Pranaše! Liepk savo žmonoms, savo dukroms ir moterims, priėmusioms tikėjimą, apdengti savo kūnus skraiste. Taip jos bus atpažintos ir neužgauliojamos“ (Koranas 33:59).

Vakaruose vyrauja daugybė mitų apie hidžabą. Šie mitai, savo ruožtu, suformavo orientalistinį nusistatymą prieš islamą ir nuomonę, jog musulmonės moterys yra engiamos vyrų ir verčiamos savo grožį slėpti skaromis. Toks klaidingas požiūris visiškai prasilenkia su pačių hidžabą dėvinčių moterų nuomone.

Pavyzdžiui, A. A. Rita 2017 metais atlikto mokslinio tyrimo rezultatai parodė, jog absoliučiai daugumai moterų hidžabo dėvėjimas suteikia laisvės ir pagarbos jausmą. Taip pat, hidžabas yra laikomas svarbia identiteto dalimi. Tyrimuose dalyvavusių moterų įsitikinimu, hidžabas padeda joms kurti savo identitetą, kaip islamą išpažįstančių musulmonių.

Hidžabas ne tik simbolizuoja musulmonės moters atsidavimą savo tikėjimui, bet ir suteikia ypatingą seserystės su kitomis musulmonėmis moterimis jausmą, kuris jas apjungia. Be to, dėvėdamos hidžabą moterys teigia, jog jaučiasi stipresnės ir įgalintos būti savimi, nepaisant vakarų visuomenėje dominuojančių stereotipų apie hidžabą kaip slegiantį ir ribojantį moters laisvę.

Viena griežtesnių hidžabo formų yra dažnai salafitų pakraipos musulmonių moterų dėvimas nikabas, kuriuo dengiamas visas veidas, paliekant plyšį tik akims. Po rugsėjo 11-osios įvykių, vakarų žiniasklaidoje dažnai pasirodydavo antraštės, siejančios salafitus su džihadistais ir teroristiniais išpuoliais (dėl moterų visą kūną dengiančio apsiausto, po kuriuo nesunku paslėpti bombas).

Dėl šios priežasties salafitų bendruomenės tapo laikomos grėsme vakarų šalių saugumui. Salafi moterų dėvimas nikabas yra matomas kaip islamiško ekstremizmo ir moterų priespaudos simbolis.

Tačiau vėlgi realybė stipriai skiriasi nuo žiniasklaidos sukurto šios bendruomenės įvaizdžio. Dauguma Europoje gyvenančių salafitų aiškiai pasisakė prieš smurtą ir smerkė „džihadistų“ ideologijas ir žiaurumą dar prieš „ISIS“ įkūrimą ir rugsėjo 11-osios išpuolius. Kai kurie jų Didžiojoje Britanijoje buvo apdovanoti valstybės už pagalbą kovojant su ekstremizmu.

Nors salafitai ir griežtai laikosi šariato (islamiškosios teisės), jie nesiekia jo įtvirtinti Didžiojoje Britanijoje ar sukurti pasaulinį kalifatą. Labiau nei tarptautiniai ir politiniai reikalai, juos domina sekimas Pranašo Muhamedo mokymais bei tų mokymų skleidimas, islamo apvalymas nuo visų formų religinių naujovių (bidʿa) bei kasdienių ritualų laikymasis pagal Pranašo pavyzdį.

Vienas iš pagrindinių salafitų principų yra tyrumo išsaugojimas. Salafi moterys išsiskiria savo ilgais apsiaustais, kadangi tradicijose, mininčiose Pranašo Muhamedo žmonas, moteris turėtų dengti visą kūną.

Taigi, galvos apdangalą, hidžabą, įvairiose religijose moterys dėvi jau nuo senų laikų. Tai nėra vien tik musulmonėms būdinga aprangos dalis. Biblijoje ne kartą yra minimas moters veidą dengiantis šydas, o judaizmą išpažįstantieji, tiek moterys, tiek vyrai, privalo sinagogose dėvėti galvos apdangalus.

Hidžabas – tai ne priespaudos ar laisvės ribojimo ženklas, bet kuklumo ir nuolankumo Dievui simbolis. Katalikų vienuolės jau šimtmečiais vilki abitą, dažniausiai juodą, visą kūną dengiantį apsiaustą, kuris visuomenei nesukelia jokių neigiamų emocijų. Kodėl tuomet hidžabą dėvinti musulmonė yra matoma ne tik kaip kenčianti priespaudą, bet net kelianti grėsmę visuomenės saugumui?!

Šaltiniai

A. A. Rita, “Assertion of Wearing Hijab in the Community: an Analysis“, American Scientific Research Journal of Engineering, 2017.

A. Inge, “The making of a Salafi Muslim woman: paths to conversion“, Oxford University Press, 2016.

J. Wagemakers, “Salafism or the Quest for Purity”, Oasis Center, 2018. Nuoroda: https://www.oasiscenter.eu/en/what-is-salafism-quest-for-purity

S. Slininger, “Veiled Women: Hijab, Religion, and Cultural Practice”, Historia, 2014.

S. Islam & C.R. Stannard, “Meanings of Hijab from the Wearers’ Perspective”, International Textile and Apparel Association Annual Conference Proceedings, 2020.