12. Juozapas

Vardu Alacho, Maloningojo, Suteikiančio Malonę

2 Iš tiesų, Mes atsiuntėme jį kaip Koraną, arabų kalba,[1] kad suprastumėte ˹jo reikšmes˺

[1] Koranas tiesiogine žodžio prasme reiškia „Skaitinys“.

1 Alif-Lām-Rā. [1] Šios yra aiškaus Rašto eilutės.

[1] Žr.: 2:1 išnašą.

3 Mes perduodame tau, ˹Pranaše Muhamedai˺, geriausią istoriją apreikšdami tau šį Koraną, nors prieš tai nieko nežinojai apie tai.

4 ˹Atmink˺, kai Juozapas tarė savo tėvui: „Mano mielas tėve! Aš susapnavau septynias žvaigždes, saulę ir mėnulį – aš mačiau juos, puolančius kniūbsčia prieš mane!“

5 Jis atsakė: „Mano mielas sūnau! Nepasakok apie tai savo broliams, nes jie surengs planą prieš tave. Iš tiesų, Šėtonas yra prisiekęs priešas žmonijai.

6 Tavo Viešpats pasirinks tave, išmokys sapnų išaiškinimo ir ištobulins Savo malonę tau ir Jokūbo šeimai, kaip ištobulino ją tavo protėviams prieš tai – Abraomui ir Izaokui. Tavo Viešpats yra Visa Žinantis, Išmintingas!“

7 Iš tiesų, Juozapo ir jo brolių istorijoje yra pamokos tiems, kurie klausia.

8 ˹Atmink˺, kai jie tarė: „Iš tiesų, Juozapas ir jo brolis ˹Benjaminas˺ yra mūsų tėvo labiau mylimi už mus, nors esame būrys gausus. Iš tiesų, mūsų tėvas yra aiškiai nuklydęs.

9 Nužudykime Juozapą ar išvarykime jį į ˹tolimą˺ žemę, kad mūsų tėvo dėmesys būtų skirtas tik mums, o po to galėsime atgailauti ir būti teisingais žmonėmis.“

10 Vienas jų tarė: „Nežudykite Juozapo, bet įmeskite jį į šulinį, kad koks keliautojas galėtų jį paimti, jeigu ruošiatės ką nors daryti.“

11 Jie tarė: „Mūsų tėve! Kodėl nepatiki Juozapo mums, nors trokštame jam tik gero?

12 Išsiųsk jį su mumis rytoj, kad jis galėtų džiaugtis ir žaisti. Mes juo pasirūpinsime.“

13 Jokūbas atsakė: „Mane nuliūdins tai, jeigu jį pasiimsite su savimi. Aš bijau, kad vilkas jį suės, kai būsite neatidūs.“

14 Jie tarė: „Jeigu vilkas jį suės, nepaisant mūsų stipraus būrio – būsime tikri nevykėliai!“

15 Tada jie pasiėmė Juozapą kartu, sutarę įmesti jį šulinin, o Mes apreiškėme jam: „˹Vieną dieną˺ tu priminsi jiems apie šį poelgį jų, jiems nesuprantant ˹kas tu esi˺.“

16 Tada jie grįžo pas savo tėvą raudodami vakare.

17 Jie tarė: „Mūsų tėve! Mes ėjome lenktynių, palikę Juozapą saugoti mūsų daiktų, ir vilkas suėdė jį. Tačiau tu netikėsi mumis, nesvarbu, kokie teisūs bebūtume.“

18 Jie atnešė jo marškinius, suteptus netikru krauju. Jis atsakė: „Ne! Tai jūsų sielos paragino jus padaryti kažką ˹blogo˺. Geriausia yra kantrybė. Siekiu pagalbos Iš Alacho, ˹kad iškentėčiau tai˺, ką sakote.“

19 Atėjo keliautojai ir pasiuntė vandens nešiką, kuris nuleido kibirą šulinin. Jis tarė: „Puiku! Čia yra berniukas.“ Jie pasiėmė jį slapčia, pardavimui. Alachas gerai žinojo, ką jie darė.

20 Tada jie pardavė jį už menką pelną – kelias sidabrines monetas – norėdami jo atsikratyti.

21 Egiptietis, nupirkęs jį, tarė savo žmonai: „Prižiūrėk jį gerai. Galbūt jis bus mums naudingas arba galėsime jį įsisūnyti.“ Taip įkūrėme Juozapą šioje žemėje ir vėliau išmokėme sapnų aiškinimo. Alacho valia visada dominuos, bet dauguma žmonių to nežino.

22 Kai Juozapas subrendo, Mes davėme jam išmintį ir žinias. Taip atlyginame gera darantiems.

23 Ta, kurios namuose jis gyveno, bandė jį suvilioti. Ji užrakino duris ir tarė: „Ateik pas mane!“ Jis atsakė: „Pas Alachą siekiu prieglobsčio! Mano šeimininkas buvo geras man. Iš tiesų, piktadariai nebus sėkmingi.“

24 Ji troško jo ir jis būtų daręs tą patį, jeigu nebūtų matęs savo Viešpaties ženklo. Taip sulaikėme blogį ir nepadorumą nuo jo. Jis buvo vienas iš Mūsų išrinktųjų tarnų.

25 Jie abu bėgo link durų – ji perplėšė jo marškinius iš nugaros ir sutiko prie durų savo vyrą. Ji sušaukė: „Koks atlygis bus skirtas bandžiusiam suteršti tavo žmonos garbę, jeigu ne kalėjimas ar skausminga bausmė?“

26 Juozapas atsakė: „Tai ji bandė mane suvilioti.“ Liudininkas iš jos šeimos paliudijo: „Jeigu jo marškiniai yra perplėšti iš priekio, tai ji sakė tiesą, o jis melavo,

27 bet jeigu jie perplėšti iš nugaros, tada ji melavo, o jis sakė tiesą.“

28 Kai jos vyras pamatė, kad Juozapo marškiniai perplėšti iš nugaros, tarė ˹jai˺: „Iš tiesų, tai yra tavo išdavystė. Iš tiesų, tavo išdavystė yra didi.

29 Juozapai! Pamiršk apie tai. O tu – siek atleidimo už šią nuodėmę. Iš tiesų, tai buvo tavo kaltė.“

30 Kai kurios moterys mieste liežuvavo: „Valdytojo žmona bandė suvilioti savo vergą! Meilė jam užvaldė jos širdį. Iš tiesų, mes matome ją esant aiškiai nuklydusią.“

31 Kai ji išgirdo apie liežuvavimą, pakvietė jas, paruošė joms puotą, davė kiekvienai po peilį ir tarė Juozapui: „Ateik ir parodyk save joms!“ Pamačiusios jį, jos buvo priblokštos jo grožio ir įsipjovė savo rankas, sakydamos: „Dieve sergėk! Tai ne vyras, o kilmingas angelas!“

32 Ji tarė: „Tai yra tas, dėl kurio peikėte mane! Aš mėginau jį suvilioti, bet jis atsisakė. Jeigu jis nedarys to, ką jam įsakiau, jis bus įkalintas ir pažemintas.“

33 Juozapas meldė: „Mano Viešpatie! Aš mieliau būsiu įkalintas, nei darysiu tai, kam mane jos kviečia. Jeigu neatitrauksi nuo manęs jų pinklių, pasiduosiu joms ir tapsiu neišmanėlis.“

34 Tad Viešpats atsakė jam ir atitraukė jų pinkles. Iš tiesų, Jis yra Visa Girdintis, Visa Žinantis!

35 Tada pasirodė jiems, nepaisant visų ˹Juozapo nekaltumo˺ ženklų, geriau įkalinti jį kuriam laikui.

36 Du kiti tarnai buvo uždaryti kalėjiman kartu su juo. Vienas jų tarė: „Aš sapnavau, kad spaudžiu vynuoges“, o kitas sakė: „Aš sapnavau, kad nešu duoną ant galvos, kurią lesa paukščiai.“ ˹Jie abu tarė˺: „Paaiškink mums tai. Iš tiesų, mes matome, kad esi darantis gera.“

37 Juozapas atsakė: „Nespės jums atnešti jūsų maisto, o aš jau būsiu išaiškinęs, ką tai reiškia. Tai yra dalis to, ko išmokė mane mano Viešpats. Aš laikausi atokiai nuo religijos žmonių, kurie atmeta Alachą ir neigia Ateinantį gyvenimą.

38 Aš seku tikėjimu savo tėvų: Abraomo, Izaoko ir Jokūbo. Nedera mums nieko garbinti greta Alacho. Tai yra iš Alacho malonės mums ir visai žmonijai, bet dauguma žmonių nėra dėkingi.

39 Mano kalėjimo bendražygiai! Kas yra geriau: daugybė skirtingų dievų ar Alachas – Vienas, Visa Suvaldantis?

40 Ką garbinate vietoj Jo, tėra vardai, kuriuos jūs ir jūsų protėviai pramanė, ˹nors˺ dėl to Alachas nedavė leidimo. Valdžia priklauso tik Alachui. Jis įsakė jums garbinti tik Jį. Tai yra teisus tikėjimas, bet dauguma žmonių to nežino.

41 Mano kalėjimo bendražygiai! Vienas jūsų patieks savo šeimininkui vyną, o kitas bus nukryžiuotas ir paukščiai les nuo jo galvos. Tai yra nuosprendis reikalo, dėl kurio klausiate.“

42 Tada jis tarė išgyvensiančiam: „Paminėk mane savo šeimininko[1] akivaizdoje.“ Tačiau Šėtonas privertė jį užmiršti apie tai, tad Juozapas liko kalėjime keletui metų.

[1] T. y. prekes, už kurias jie įsigijo grūdų.

43 ˹Vieną dieną˺ Karalius tarė: „Aš susapnavau septynias riebias karves, suvalgytas septynių liesų, ir septynias žalias javų varpas bei kitas ˹septynias˺ sudžiūvusias. Didikai! Pasakykite man šio sapno reikšmę, jeigu galite paaiškinti sapnus.“

44 Jie atsakė: „Tai painūs sapnai. Mes nesame apmokyti jų išaiškinti.“

45 Tada tas, kuris buvo išlaisvintas iš kalėjimo, galiausiai prisiminė ˹Juozapą˺ ir tarė: „Aš pasakysiu to paaiškinimą, tad leiskite man eiti ˹pas Juozapą˺.“

46 ˹Jis tarė˺: „Juozapai, tiesos žmogau! Paaiškink mums apie septynias riebias karves, suvalgytas septynių liesų, ir septynias žalias javų varpas, ir kitas ˹septynias˺ sudžiūvusias, kad grįžčiau pas žmones ir duočiau jiems žinoti.“

47 ˹Juozapas˺ atsakė: „Jūs sėsite septynis metus paeiliui kaip įprasta, palikdami derlių javų varpose, išskyrus mažą dalį, kurią naudosite valgiui.

48 Tada ateis septyni metai sunkumų, kurie suvartos viską, ką išsaugojote, išskyrus mažą dalį, kurią paliksite ˹sėkloms˺.

49 Tada ateis metai, kai žmonės sulauks gausaus lietaus ir jie spaus ˹alyvuoges ir vynuoges˺.“

50 Karalius tarė: „Atveskite jį man.“ Kai pasiuntinys atėjo, Juozapas tarė: „Grįžk pas savo šeimininką ir paklausk apie moteris, įsipjovusias sau rankas. Iš tiesų, mano Viešpats žino apie jų pinkles!“

51 Karalius paklausė ˹moterų˺: „Ką gavote, kai bandėte suvilioti Juozapą?“ Jos atsakė: „Dieve sergėk! Mes nežinome nieko blogo apie jį.“ Tada valdytojo žmona prisipažino: „Dabar tiesa paaiškėjo. Tai buvau aš, kuri bandė jį suvilioti. Iš tiesų, jis yra teisus.“

52 ˹Juozapas tarė: „Aš paprašiau to paklausti,˺ kad mano šeimininkas žinotų, jog neišdaviau jo jam už nugaros, ir kad Alachas neveda rezgančiųjų pinkles.

53 Aš nemėginu savęs ˹visiškai˺ išteisinti. Iš tiesų, siela yra linkusi blogiui, išskyrus tas, kurioms mano Viešpats suteikė malonę. Iš tiesų, mano Viešpats yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!“[1]

[1] 52-53-os eilutės žodžiai taip pat gali būti priskiriami valdytojo žmonai.

[1] T. y. Egipto karaliui.

54 Karalius tarė: „Atveskite jį man. Aš paskirsiu jį savo asmeniniu tarnu.“ Tada, pasikalbėjęs su juo, jis tarė: „Iš tiesų, šiandien gavai aukštą poziciją ir pasitikėjimą.“

55 Juozapas tarė: „Patikėk man savo pasėlių sandėlius – juk esu patikimas, žinantis.“

56 Taip įkūrėme Juozapą žemėje, kad jis įsitvirtintų ten, kur norįs. Mes apliejame Savo malone, ką panorime. Mes neleidžiame gera darančiųjų atlygiui būti prarastam,

57 o Ateinančiojo gyvenimo atlygis yra dar didesnis priimantiems tikėjimą ir dievobaimingiems.

58 Tada atvyko Juozapo broliai ˹ieškodami maisto˺ ir žengė pas jį. Jis juos atpažino, bet jie neatpažino jo.

59 Kai aprūpino juos, Juozapas tarė: „Atveskite man savo brolį iš tėvo pusės. Ar nematote, kad teisingai jums atseikėju ir kad esu svetingas šeimininkas?

60 Jeigu neatvesite jo man – neduosiu jums nė grūdo ir neleisiu jums prisiartinti prie manęs.“

61 Jie prižadėjo: „Mes pamėginsime įtikinti jo tėvą leisti jam keliauti. Iš tiesų, mes tai padarysime.“

62 Juozapas įsakė savo tarnams: „Sugrąžinkite jų mantą į jų maišus,[1] kad jie galėtų juos atpažinti grįžę pas savo šeimą ir galbūt sugrįžtų atgal.“

[1] Jokūbas nurodė savo sūnums žengti ne visiems kartu, bet po tris ar keturis, taip siekiant išvengti pavydo ir galimo pavojaus.

63 Kai Juozapo broliai sugrįžo pas savo tėvą, jie maldavo: „Mūsų tėve! Mums daugiau nebeseikės grūdų. Tad siųsk mūsų brolį su mumis, kad gautume savo dalį. Iš tiesų, mes prižiūrėsime jį.“

64 Jis atsakė: „Ar turėčiau patikėti jį jums, kaip prieš tai patikėjau jo brolį? Alachas yra geriausias saugotojas ir Maloningiausias iš suteikiančiųjų malonę.“

65 Atrišę maišus, jie atrado savo mantą, sugrąžintą jiems. Jie tarė: „Mūsų tėve, ko daugiau galime trokšti? Tai yra mūsų manta, sugrąžinta mums. Dabar galime įgyti daugiau maisto savo šeimai. Mes prižiūrėsime savo brolį ir gausime dar vieną kupranugario nešulį – lengvai įgytą nešulį.“

66 Jokūbas tarė: „Aš nesiųsiu jo su jumis, kol neprisieksite man Alachu, kad atvesite jį atgal, nebent būsite visiškai apsupti ˹ir nugalėti banditų ar priešų˺.“ Kai jie davė savo priesaikas, jis tarė: „Alachas liudija tai, ką pasakėme.“

67 Tada jis nurodė jiems: „Mano sūnūs! Neženkite ˹miestan˺ per vienus vartus, bet per keletą.[1] Aš negaliu jums padėti prieš Alacho valią nė kiek. Sprendimas priklauso tik Alachui. Juo aš pasikliauju. Tegul pasikliauja Juo visi pasikliaujantieji.“

68 Kai jie įžengė ˹miestan˺ kaip jų tėvas nurodė, tai nepadėjo jiems prieš Alacho valią nė kiek. Tai tebuvo išpildytas Jokūbo troškimas. Iš tiesų, jis buvo gerai žinantis tai, ko jį išmokėme, bet dauguma žmonių to nežino.

69 Kai jie žengė pas Juozapą, jis pašaukė savo brolį ˹Benjaminą˺ greta ir tarė: „Iš tiesų, aš esu tavo brolis. Tad neliūdėk dėl to, ką jie darė ˹man˺.“

70 Kai jie buvo aprūpinti, jis įdėjo taurę į savo brolio maišą. Tada buvo sušukta: „Pirkliai! Jūs vagys!“

71 Jie tarė apsisukdami: „Ko ieškote?“

72 Jie atsakė: „Ieškome karaliaus taurės. Kas ją suras, bus apdovanotas kupranugario nešuliu ˹grūdų˺. Aš esu atsakingas už tai.“

73 Juozapo broliai atsakė: „Prisiekiame Alachu, jūs žinote, kad neatėjome skleisti nedorybių žemėje ir nesame vagys.“

74 Jie tarė: „Kokia bus vagies bausmė, jeigu meluojate?“

75 Jie atsakė: „Tai bus ˹pavergimas˺ to, pas kurį rasite taurę. Tokią bausmę skiriame piktadariams.“

76 Tad Juozapas pradėjo nuo jų maišų prieš ˹apieškodamas˺ Benjamino maišą ir tada ištraukė iš jo taurę. Taip Mes įkvėpėme Juozapą surengti planą. Jis nebūtų galėjęs pasiimti savo brolio pagal karaliaus įstatymą, bet Alachas to panorėjo. Mes pakeliame statusą, kam panorime. Virš visų žinančiųjų yra Žinantis Viską.

77 ˹Juozapo broliai˺ tarė: „Jeigu jis yra vagis, tai juk anksčiau vogė jo brolis.“[1] Tačiau Juozapas užgniaužė ˹pyktį˺ savyje, neatskleisdamas nieko jiems, ir tarė ˹sau˺: „Jūsų padėtis yra dar blogesnė.[2] Alachas geriau žino, ką teigiate.“

[1] Juozapas, tebūnie jam taika, savo jaunystėje buvo neteisingai apkaltintas vagyste.

[2 ]Tikrieji vagys buvo Juozapo broliai, nes pavogė jį iš Jokūbo.

78 Jie tarė: „Valdytojau! Jis turi labai seną tėvą, tad paimk vieną mūsų vietoj jo. Mes matome, kad esi darantis gera.“

79 Jis atsakė: „Alache sergėk, kad paimtume ką nors kitą nei tą, pas kurį radome savo turtą. Tuomet būtume piktadariai.“

80 Praradę viltį, jie apsitarė ir vyriausias jų tarė: „Ar nežinote, kad jūsų tėvas priėmė priesaiką Alacho vardu iš jūsų, ir kad prieš tai nuvylėte jį dėl Juozapo? Tad aš nepaliksiu šios žemės, kol tėvas man neleis ar kol Alachas nenuspręs ˹ko kito˺. Jis yra Geriausias Sprendėjas.

81 Grįžkite pas savo tėvą ir sakykite jam: ‘Mūsų tėve! Tavo sūnus atliko vagystę. Mes liudijame tik dėl to, ką žinome. Juk mes negalėjome apsisaugoti nuo nematomo.

82 Paklausk gyventojų miesto, kuriame buvome, ir karavano, su kuriuo keliavome. Iš tiesų, mes sakome tiesą.’“

83 ˹Jokūbas˺ tarė: „Ne! Jūsų sielos privertė jus daryti bloga. Bet geriausia būti kantriam. Galbūt Alachas sugrąžins man juos visus. Iš tiesų, Jis yra Visa Žinantis, Išmintingas!“

84 Jis nusigręžė nuo jų, tardamas: „Varge, vargšas Juozapas!“ ir jo akys išblėso nuo jį gniaužiančio sielvarto.[1]

[1] T. y. jo regėjimas nusilpo tiek, kad jis apako.

85 Jie tarė: „Prisiekiame Alachu! Tu nenustosi prisiminti Juozapo, kol neprarasi sveikatos ar nepražūsi.“

86 Jis atsakė: „Aš skundžiuosi dėl savo kančios ir sielvarto tik Alachui. Aš žinau iš Alacho tai, ko nežinote.

87 Mano sūnūs! Eikite ir teiraukitės dėl Juozapo ir jo brolio ir nepulkite neviltin dėl Alacho malonės. Niekas nepraranda vilties dėl Alacho malonės, išskyrus netikinčiuosius.“

88 Kai žengė prieš Juozapą, jie tarė: „Valdytojau! Mus ir mūsų šeimą užklupo sunkmetis, tad atnešėme tik menkos vertės prekes, bet ˹prašome˺ seikėk mums negailėdamas ir būk mums dosnus. Iš tiesų, Alachas atlygina labdaringiesiems.“

89 Jis paklausė: „Ar atsimenate, ką padarėte Juozapui ir jo broliui, būdami neišmanėliai?“

90 Jie atsakė: „Nejaugi esi Juozapas?“ Jis tarė: „Aš esu Juozapas ir tai yra mano brolis Benjaminas. Alachas buvo maloningas mums. Iš tiesų, dievobaimingiems ir kantriems – Alachas nesumažina atlygio gera darantiems.“

91 Jie prisipažino: „Prisiekiame Alachu! Alachas skyrė pirmenybę tau prieš mus, mes buvome iš tiesų nuodėmingi.“

92 Juozapas tarė: „Šiandien nebūsite kaltinami. Tegul Alachas atleidžia jums! Jis yra Maloningiausias iš suteikiančiųjų malonę.

93 Eikite su šiais mano marškiniais ir užmeskite juos ant mano tėvo veido – jis atgaus regėjimą. Tada grįžkite pas mane su visa šeima.“

94 Kai karavanas išvyko, jų tėvas tarė ˹esantiems aplink jį˺: „Jūs laikysite mane pamišusiu, bet aš užuodžiu Juozapo kvapą.“

95 Jie atsakė: „Prisiekiame Alachu! Tu vis dar paklydęs savo senoje iliuzijoje.“

96 Bet kai gerų žinių nešėjas atvyko,[1] jis užmetė marškinius ant jo veido ir Jokūbas atgavo regą. Tada jis tarė: „Ar nesakiau jums, kad žinau iš Alacho tai, ko nežinote?“

[1] T.y. Jokūbo sūnus, turėjęs Juozapo marškinius.

97 Jie maldavo: „Mūsų tėve! Melsk mūsų nuodėmių atleidimo. Iš tiesų, mes buvome nuodėmingi.“

98 Jis tarė: „Aš melsiu atleidimo jums iš savo Viešpaties. Iš tiesų, Jis yra Atleidžiantis, Suteikiantis Malonę!“

99 Kai jie žengė pas Juozapą, jis apkabino savo tėvus, tardamas: „Sveiki atvykę į Egiptą. Alachui leidus, būsite saugūs čia.“

100 Tada Juozapas pasiėmė juos link savo sosto. Jie visi krito prieš jį kniūbsčia[1] ir jis tarė: „Mano brangus tėve! Tai yra mano senojo sapno išsipildymas. Mano Viešpats padarė tai tiesa. Jis buvo man geras, kai išlaisvino mane iš kalėjimo ir atvedė jus iš klajoklių gyvenimo po to, kai Šėtonas įžiebė priešiškumą tarp manęs ir mano brolių. Iš tiesų, mano Viešpats yra Subtilus[2] išpildydamas Savo troškimus. Iš tiesų, Jis yra Visa Žinantis, Išmintingas!

[1] Po Korano atsiuntimo Pranašui Muhamedui, tebūnie jam taika, pulti kniūbsčia prieš kažką kitą, nei Dievą, buvo uždrausta, tačiau anksčiau tai buvo leistinas veiksmas, išreiškiantis pagarbą žmonėms.

[2] Dievo santykiai su kūrinija yra subtilūs, dažnai nepastebimi, tačiau artimi.

101 Mano Viešpatie! Tu davei man valdžią ir išmokei sapnų paaiškinimo. Dangų ir žemės Sutvėrėjau! Tu esi mano Globėjas šiame gyvenime ir Ateinančiame. Leisk man mirti būnant paklūstančiu ˹Tau˺ ir priskirk mane prie teisingųjų.“

102 Tai dalis žinių to, kas buvo paslėpta, kurias apreiškiame tau, ˹Pranaše Muhamedai˺. Tu nebuvai su jais, kai jie kartu rengė savo išdavikiškus planus.

103 Dauguma žmonių – nesvarbu, kiek besistengsi – ir toliau netikės,

104 nors ir neprašai iš jų atlygio už tai. Iš tiesų, tai tėra priminimas pasauliams.

105 Kiek ženklų danguose ir žemėje jie praleidžia nekreipdami dėmesio!

106 Dauguma jų tiki į Alachą tik garbindami greta Jo stabus.

107 Ar jie jaučiasi saugūs, kad neužklups jų pribloškianti bausmė iš Alacho, ar kad valanda staiga neužklups jų, to nesitikint?

108 Sakyk, ˹Pranaše Muhamedai˺: „Tai yra mano kelias. Aš kviečiu pas Alachą su aiškiu įrodymu – aš ir tie, kurie seka manimi. Išaukštintas yra Alachas! Aš nesu stabmeldys!“

109 Mes siuntėme anksčiau tavęs vyrus iš kiekvienos žmonių tautos su Mūsų apreiškimais. Ar neigiantieji nekeliavo žeme ir nematė, kokia pabaiga buvo gyvenusių anksčiau jų? Iš tiesų, Ateinančiojo gyvenimo Namai yra daug geresni dievobaimingiems. Argi nesuprasite?

110 Kai pasiuntiniai buvo beprarandą viltį, supratę tai, kad buvo atmesti, Mūsų pagalba ateidavo pas juos. Tada išgelbėdavome, ką panorėdavome, bet Mūsų bausmė niekada nebuvo atitraukta nuo prasikaltėlių.

111 Jų istorijose yra pamokos mąstantiems žmonėms. Tai nėra pramanytas pasakojimas, bet ankstesniųjų apreiškimų patvirtinimas, paaiškinimas visų dalykų, bei vedimas ir malonė tikintiems žmonėms!